Šiandien, išklausę Evangelijos, turėtume laukti pamokslo apie pragarą. Juk ką tik nuskambėjo palyginimo šeimininko žodžiai pjovėjams: „Išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti”. Bet įsižiūrėkime geriau: iš tiesų palyginimas mums kalba ne apie bausmę, bet apie Viešpaties maloningumą. Juk šeimininkas tarnams įsakė neskubėti ir palikti rauges iki pjūčiai. Evangelistas Lukas pasakoja, kad vieno Samarijos kaimo gyventojai nenorėjo Jėzaus priimti. Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas pasipiktinę sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti”. Bet Jėzus atsakė: „Nežinote, kokios esate dvasios. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti”.

Kas yra raugės, apie kurias kalba Evangelija? Juk tai blogi žmonės, kurie priešinasi Dievo planams. Kodėl Dievas jiems rodo tokį pakantumą? Paklausykime, ką šiuo klausimu sako šv. Augustinas: „Dievas yra blogiesiems kantrus, kad jie turėtų laiko pasitaisyti, bet ir todėl, kad per jų nelabumą atsiskleistų gerųjų dorybės”.

Iš tiesų Dievas labai lengvai galėtų išnaikinti bloguosius, išravėti juos tarsi piktžoles iš kviečių, bet, pagalvokime: kiek šventųjų reikėtų išbraukti iš Bažnyčios kalendorių! Juk daugelis šventųjų tokiais tapo per atgailą. Mums dažnai atrodo, kad Dievas nemato žmonių daromų nuodėmių. Tačiau žvelgdami į gyvenimą tikėjimo akimis, suprantame, kad Dievas tai daro iš gerumo. Su blogaisiais žmonėmis jis nesielgia kaip su nupuolusiais angelais, negramzdina į pragarą, bet kantriai laukia jų pasitaisymo. Prisiminkime sūnų palaidūną. Tėvas savo sūnaus pražuvėlio nekeikia, jam negrasina, bet kantriai laukia.

Daugelio šventųjų biografijos rodo, kad Dievas kantriai laukė jų atsivertimo. Kiek ašarų turėjo išlieti šv. Monika, kol sūnus Augustinas paliko savo pavojingą kelią. Dievas neskubėjo bausti Augustino už jo klystkelius, leido išgyventi didįjį širdies nerimą, kad vėliau galėtų kitiems skelbti Viešpaties maloningumą. Mes nežinome, koks kelias buvo nusikaltėlio, kurį kryžiavo drauge su Jėzumi. Jis atsivertė paskutinę savo gyvenimo valandėlę. Pasirodo, kad ir šis nusikaltėlis nebuvo piktžolė. Pats Jėzus jam užtikrino išganymą: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje” (Lk 23, 43).

Ačiū tau, Viešpatie, kad esi kantrus ir ilgai lauki nusidėjėlio atgailos. Bet ar tas pats tavo kantrumas nebus nusidėjėliui sunkinanti aplinkybė, kai jis norės teisintis tuo, kad dar buvo nesubrendęs, dar nespėjęs pasirengti atgailai, esą jo niekas neauklėjęs ir jis matęs tik blogus pavyzdžius. Bet kas tada patikės, kad per daugelį Dievo duotų metų niekas nepamokė, niekas nesudraudė, niekas nesujudino sąžinės?

Šeimininko tarnai, pamatę kviečiuose raugių, pasisiūlė jas išravėti. Ar tai nėra ir mūsų noras kuo greičiau išravėti gyvenimo piktžoles? Dažnokai atsidūstame, koks gražus būtų gyvenimas, jeigu ne tos piktžolės – tie vagys, plėšikai, savanaudžiai, melagiai. Kaip būtų gera, jeigu teismuose būtų tik teisingi teisėjai, įstaigose tik paslaugūs darbuotojai, Vyriausybėje tik atsidavę ministrai, Seime tik geranoriški atstovai! Bet, pagalvokime, kur tada būtų mūsų, gerųjų, ištikimųjų, nuopelnai? Kur pasireikštų mūsų kantrybė, mūsų ištikimybė, mūsų artimo meilė, jeigu visuomenėje nebūtų raugių?

Paklausykime pamokomos šv. Stanislovo Kostkos istorijos. Šiandien gal nieko apie jį nežinotume, jeigu ne jo nedorėlis brolis Paulius. Nežinia, kokia dvasia jam vadovavo, kai ištisus dvejus metus jis visaip vargino savo jaunesnįjį brolį. Jį tiesiog siutino Stanislovo nuolankumas, pamaldumas, tyrumas. Negana, kad jis įvairiausiais būdais tyčiojosi iš brolio, bet dažnai jį dar apkumščiuodavo, net lazda apmušdavo. Stanislovas niekada savo vyresniajam broliui neparodė jokio pykčio, nebent nustebdavo dėl jo elgesio. Niekuomet jo neskųsdavo nei tėvams, nei mokytojams. Tik po ankstyvos savo brolio mirties Paulius suprato, ko neteko, suprato savo jaunesniojo brolio kilnumą. Brolio pavyzdys nuolat veikė Pauliaus sąžinę, kol pagaliau jis pats visiškai pasikeitė. Supraskime, kokia Dievo dovana Pauliui buvo jo kilnus brolis. Kas šiandien suskaičiuotų tuos nedorėlius, kurie bendraudami su kilniais žmonėmis patys pasikeitė. Pasaulio šeimininkas leidžia raugėms augti drauge su kviečiais ir be laiko neleidžia rankioti piktžolių, kad nebūtų mindžiojami kviečiai, kad drauge su raugėmis nebūtų išrautas nors vienas kviečio želmuo.

Išminties knyga vaizdingais žodžiais nusako Dievo galybę: „Tu visad gali parodyti savo didžią jėgą, ir kas galėtų priešintis tavo rankos galybei? Juk prieš tave visas pasaulis yra kaip dulkelė <…> ir kaip ryto lašas, nukrentantis ant žemės” (Išm 11, 21–22). Tačiau, išreiškęs Dievo didybę, knygos autorius tuoj pat primena Dievo meilę ir gailestingumą: „Tu esi gailestingas visiems <…> tu nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų atgailauti. Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. <…> Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, – tavo, kuris myli visa, kas gyva” (Išm 11, 23–26).

Visi esame Dievo vaikai – ir geri, ir blogi, visais Dievas rūpinasi. Tačiau vis dėlto neužmirškime, kad ateis pjūties metas. Pasak Kristaus žodžių: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie <…> surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito” (Mt 24, 30–31). Kada tai bus, žino vienas Dievas. Tuomet bus surinktos tikrosios raugės; jas suriš į pėdelius ir atiduos sudeginti. Bet tai bus pjūčiai atėjus. O kol kas tegu galioja mums Kristaus žodžiai: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0512/512hom1.html