Žmonės nuo seno bando įsivaizduoti, kaip atrodo dangus. Šventasis Anzelmas Kenterberietis, gyvenęs vienuoliktajame amžiuje, įsivaizdavo dangų, kuriame išgyventos laimės akimirkos tampa dabartimi, kiekvienas daro tai, kas teikia džiaugsmą ir savo laime gali praturtinti kitus žmones. Pranašas Izaijas dangų vaizduoja taip: „Vilkas viešės pas avį, leopardas gulsis su ožiuku. <…>Kūdikis žais prie angies lindynės.“ Jono Krikštytojo amžininkams dangaus karalystės pažadas taip siejosi su žemiškais vaizdiniais: pasakojimais apie Dovydo ir Saliamono laikų garbę, anuometinės šventyklos puošnumą.

Kokia prasmė mąstyti apie dangų? Ar tai neatitraukia mūsų nuo tikrovės ir netampa bėgimu nuo kasdienos problemų? Jonas Krikštytojas liudija, kad dangaus karalystė ne tolima svajonė ar iliuzija, bet aktuali tikrovė: „Dangaus karalystė prisiartino.“ Jis įsakmiai pateikia būtiną sąlygą pasitinkant šią tikrovę: „Atsiverskite!“ Atsiversti reiškia leisti Dievui veikti mumyse, pakeisti savo mąstymą, žvelgti į pasaulį ir žmones Dievo žvilgsniu.

Mus blaško daugelis dalykų: netikrumas dėl ateities, šeimos rūpesčiai, darbo nemalonumai, kasdienė skuba. Dėmesingas klausymasis reikalauja pastangų, tai nėra tik pasyvi veikla. Nepakanka vien akies krašteliu sekti pokalbį ir pritariamai linksėti galva. Turime klausytis Dievo žodžio su pagarbia nuostaba, atvira širdimi.

Iš knygų, seminarų ar mokymo kursų sužinome įvairių asmenybės ugdymo patarimų. Vis dėlto net gudriausi metodai nepadės, jei nebus esminio dalyko: asmenino apsisprendimo. Svarbu pripažinti savo atsakomybę darant pasirinkimus. Šiandienos Evangelijoje Jonas Krikštytojas pabrėžia žmogaus pasirinkimą radikaliu reikalavimu: „Atsiverskite.“ Šis žodis paveikus dėl nuoseklaus Jono gyvenimo liudijimo. Gal kai kurie žmonės, atvykę pasiklausyti Jono, tikėjosi išgirsti jį kritikuojant romėnų valdžią ir jos kolaborantus. Tačiau Jonas Krikštytojas nepaliko vietos pasiteisinimams ar išlygoms. Jis žinojo, kad kiekvienam žmogui reikia keisti gyvenimą. Kai kurie Jono klausytojai manė turį tik menkų netobulumų. Į tuos pranašas prabilo pačiais stipriausiais žodžiais. Jiems labiau negu bet kam reikėjo pasikeisti. Dažnai rekolekcijos būtinos tam, kas mano, kad jam jų reikia mažiausiai.

Kur tik pažvelgsi, pasaulyje viešpatauja geiduliai, smurtas ir godumas. Nereikia ypatingų pastangų, kad prarastume viltį, net taptume cinikais. Tačiau Jonas Krikštytojas neįkliuvo į šiuos žabangus. Jis demaskavo nuodėmę, drauge skelbdamas tvirtą viltį. Jis pranašavo, kad nuodėmės laikas baigiasi, o dangaus karalystė prisiartino.

Šventasis Paulius rašo, jog Raštų paguoda turi palaikyti mūsų viltį. Visas Šventasis Raštas buvo parašytas, kad turėtume vilties. Viltimi tampame naujais žmonėmis, viltimi mes išgelbėjami. Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi atskleidžia, jog tikrasis vilties pagrindas yra Dievo pažinimas – susitikimas su Kristumi. Popiežius pasakoja apie afrikietę šventąją Juozapiną Bakhitą – iškalbingą pavyzdį, iliustruojantį krikščioniškąją viltį. Devynerių metų mergaitę pagrobė vergų pirkliai ir pardavė Sudano prekyvietėse. Tapusi vieno generolo žmonos ir motinos verge, ji patyrė žiaurų elgesį, kasdien būdavo plakama iki kraujo. Nuo to jos kūne visam gyvenimui liko 144 randai. Vėlesnis šeimininkas su ja maloniai elgėsi, tačiau svarbiausia buvo tai, kad ji pažino Jėzų Kristų. Ji suvokė, ką reiškia būti laisvu ir mylimu Dievo vaiku. Dabar ji turėjo nebe kuklią žemišką viltį rasti geresnius šeimininkus, bet didelę viltį: tikėjo esanti mylima ir laukiama To, kuris yra Meilė. Ji buvo pakrikštyta, įstojo į vienuoliją, garsėjo savo švelnumu ir nuolatine šypsena. Paskutiniai jos metai žemėje paženklinti ligos ir skausmo. Kančia Juozapinos atmintyje vėl grąžino vergijos metų patirtis. Karštligiška aptemusia sąmone ji šaukė: „Atlaisvinkite grandines, jos tokios sunkios.“ Dievas išlaisvino ją iš grandinių. 2000 m. ji buvo paskelbta šventąja.

Grėsmingai skambančiuose Jono reikalavimuose nelengva išgirsti vilties žinią. Jis tris kartus mini ugnį. Kas nenori priimti krikšto ugnies, to laukia teismo ugnis. Ugnis vaizduoja Dievo teismą (plg. Iz 66, 15; Mal 3, 2). Jonas ateina iš karščiu alsuojančios dykumos ir pats dega uolumu tarnaudamas ateinančiam Viešpačiui. Jis nori ir mus uždegti šiuo uolumu. Jono krikštas – tai ženklas, kurio turinį kiekvienas privalo įrodyti, „duodamas tikrų atsivertimo vaisių“. Jėzus krikštija gyvąja Dievo Dvasia, perkeičiančia širdis. Dvasios išliejimas yra Mesijo laikų ženklas (plg. Iz 11, 2).

Šioje Evangelijos ištraukoje sugretinamos Jono Krikštytojo ir Jėzaus figūros išryškinant jų skirtingumą. Jonas įkūnija Senojo Testamento pranašystes, o Jėzus įgyvendina Krikštytojo žodžius. Abu reikalauja atsiversti ir skelbia prisiartinusią Dievo karalystę. Nuo besiartinančio teismo rūstybės neišsigelbėsime teisindamiesi kilme, tėvų ar senelių tikėjimu. Atsivertimo laikas trumpas: kirvis jau prie medžio šaknų. Dievo teismas skiriamas kiekvienam asmeniškai. Pasiliks tas, kas duos gerų vaisių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-21.pdf