Šiandienos Evangelijos skaitinio keletas temų mus glaudžiai susieja su Advento ir su Kalėdų laiku. Tai visų pirma Kristaus paraginimas atsiversti, kuris lydi karalystės Evangelijos skelbimą, o antra – šviesos tema, kuri buvo ypatingai akcentuojama Kalėdų metu. Išties, evangelistas Matas mums pasakoja, kad Jėzus, po Jono Krikštytojo suėmimo, savo ruožtu pradeda Gerosios Naujienos skelbimą žodžiais: Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat. Tokiu pat paraginimu Advento pradžioje ir Jonas Krikštytojas kreipėsi į tautą. Jono žodžiai anuomet buvo kvietimas pasiruošti pasitikti ateisiantį Mesiją. Tačiau šis identiškas Jėzaus ir Jono paraginimas kiekvienam nuolatos atsiversti dangaus karalystės akivaizdoje dar nereiškia, kad Jėzus pratęsia Jono Krikštytojo misiją, tarsi jis būtų Jono mokinys ir dvasinis įpėdinis.

 Kiekviename Kristaus veiksme atsiskleidžia Dievo Tėvo valia, kuris panoro su savo Sūnaus Įsikūnijimu pradėti žemėje dangaus karalystę. Nuodėmės pažemintus ir vienas kitam susvetimėjusius žmones Dievas panoro išaukštinti ir padaryti dieviškojo gyvenimo dalyviais, juos suburdamas apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tuo iš karto atsiskleidžia Kristaus viešosios veiklos ypatumas: skirtingai nuo Jono Krikštytojo, jis laisvu savo valios nutarimu pašaukia žmones būti jam mokiniais ir pasilikti kartu su juo. Apie Joną Krikštytoją tuo tarpu nėra pasakyta, kad jis kviestų burtis aplink save mokinius, nors tiesa, kad jis turėjo savo mokinių, kurie savaime prie jo prisišliejo. Jono Krikštytojo mokinių grupė kaip tokia turėjo laikinumo bruožą, nes ji turėjo įsilieti į naują bendruomenę, kurios centras yra Kristus. Taigi, vienas iš Kristaus misijos žemėje bruožų yra suburti aplink save žmones, kurie, būdami laisvi, laisvai apsisprendžia priimti Kristaus kvietimą ar ne.

Dangaus karalystė, kurios traukos centras yra Jėzus Kristus, yra skirta suburti visų tautų žmonėms, o norint į ją patekti, reikia su tikėjimu priimti Kristaus žodį. Žmonių susibūrimas, arba jų sušaukimas išreiškia žodžio Ecclesia – Bažnyčia prasmę. Išties, etimologiškai šis žodis yra kilęs iš veiksmažodžio „šaukti, kviesti, vadinti“. Tai reiškia, kad Bažnyčia kaip susibūrimas ir bendrija nėra žmonių iniciatyvos vaisius, bet jos kilmė ir palaikymas kyla iš aukščiau. Apie Bažnyčią Vatikano II Susirinkimas sako, kad ji yra Dievo karalystės daigas ir pradžia žemėje (cf LG 5). Kristus, skelbdamas Gerąją naujieną apie Dievo karalystės prisiartinimą ir burdamas aplink save mokinius, duoda pradžią naujųjų laikų Bažnyčiai. Kalbėdamas apie šį įvykį, evangelistas Matas Jėzaus apsilankymą Galilėjoje sugretina su Izaijo pranašyste apie skaisčios šviesos pasirodymą, kuri visiems sukelia linksmybę ir didelį džiaugsmą (Iz 9, 1-2).

Išties, Kristaus skelbiama Dievo karalystė spindėde spindi visų žmonių akyse gyvenimą suteikiančiais žodžiais, jo atliekamais darbais ir pačiu Jėzaus – Gyvojo Dievo Sūnaus – asmeniu. Pirmiausia, Dangaus karalystė patraukia žmones Kristaus skelbiamu žodžiu. Išties, Jėzus savo mokymu apreiškia žmonėms Dievo Tėvo meilę, kuris nenori kad nė vienas pražūtų, bet kad visi pasiektų tiesos pažinimą (cf 1 Tim 2, 4). Kartu jis apreiškė išganingąjį Dievo planą suburti visus žmones į darnią bendriją – šeimą, kurios galva yra Kristus. Kristaus mokymas atskleidžia Dievo kaip Trejybės slėpinį, o kartu ir kiekvieno žmogaus pašaukimą turėti dalį dieviškojo gyvenimo intymume. Jėzus, kalbėdamas tiesą apie Dievą ir apie žmogų, išvaduoja iš nežinojimo tamsybių, būtent todėl Kristaus mokymą galima palyginti su šviesa, kuri apšviečia protus ir įgalina žmogų orientuotis pasaulyje bei rinktis deramas priemones galutiniam savo tikslui pasiekti, kuris yra ne kas kita kaip regėti Dievą veidas į veidą.

Dangaus karalystės skelbimas yra lydimas taip pat ir darbais ar stebuklais. Savo žodžius Jėzus Kristus palydi daugeliu galingųjų darbų, stebuklų ir ženklų (Apd 2, 22), kurie rodo, kad Dievo karalystė yra jame ir kad jis yra pranašų skelbtasis Mesijas. Kristaus atlikti darbai paliudija, kad jį yra siuntęs Tėvas. Evangelistas Matas pabrėžia, kad Jėzus ne tik mokė ir skelbė karalystės Evangeliją, bet kartu gydė žmonėse visokias ligas ir negalias. Tiesa, kai kurių žmonių išlaisvinimas iš žemiškojo blogio yra Jėzaus visagalybės ženklas, tačiau jis atėjo ne tam, kad sunaikintų visą žemišką blogį, bet kad išlaisvintų žmones iš nuodėmės vergijos, kuri trukdo pašaukimui būti Dievo vaikais, būti „šviesos vaikais“ ir kuri yra visokio žmogiškojo vergavimo priežastis. Nuodėmės vergystė šventame Rašte yra įvardijama kaip „mirties šešėlis“ iš kurio mus išvaduoja užtekėjusi aušra iš aukštybių, kitaip sakant Įsikūnijęs Dievo Sūnus, kaip yra sakoma Zacharijo giesmėje (cf Lk 1, 78s).

Ir dar, Dangaus karalystė patraukia į save pačiu Jėzaus Kristaus asmeniu. Palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi (Mt 13, 16), sakė Kristus jį įtikėjusiems mokiniams. Kristuje išsipildo visi Dievo pažadai ir pilnai apsireiškia Dievas, prabildamas į žmogų žmogaus lūpomis. Pirmųjų mokinių pašaukimas, apie ką kalba šiandienos evangelija, yra tarsi į dirvą pasėta maža sėkla, kuri su laiku turės išdygti ir aprėpti visą žemę. Ką tik pašauktieji mokiniai dar neturi jiems suteiktos galios gydyti negalias ir išvarinėti demonus, jie kol kas tik pradeda jų formacijos laikotarpį, kurio metu jie stebės Kristaus darbus, klausysis jo pamokymų bei pačių pamokymų išaiškinimų. Šis laikotarpis jiems yra skirtas pažinti Kristaus asmenį ir jo misiją, o kartu vis labiau su juo supanašėti, radikaliai keičiantis iš vidaus. Su laiku patys mokiniai, Jėzaus Dvasios apdovanoti įvairiomis dovanomis ir charizmomis, pratęs jo pradėtą darbą skelbti Dievo karalystę ir ją plėsti visose tautose.

Besiplečianti Dievo karalystė žemėje yra ne kas kita kaip laike ir erdvėje besiplečiantis Kristus. Nors sušauktoji Dievo tauta ir atrodytų kartais tik kaip mažas likutis, tačiau Dievo rankose ji yra visos žmonijos Atpirkimo įrankis ir žemėje ji atlieka pasaulio šviesos ir žemės druskos vaidmenį. Kristaus suburtos bendrijos vienybė yra dovana, o kartu ir užduotis kiekvienam, nes tai yra tikėjimo iššūkis. Šventasis Paulius antrame skaitinyje ragina Korinto bendruomenę išsaugoti tarpusavio santarvę ir vienybę. Toks Pauliaus paraginimas liečia ne tiek meilės įstatymą, kuris reguliuoja tarpusavio santykius, bet greičiau teisingą tikėjimo supratimą, kuris yra atskiedžiamas per daug žmogiškomis simpatijomis.

Paulius primygtinai skatina suvokti tą pamatinį vaidmenį, kurį krikščionio gyvenime turi užimti Kristus. Kokie bebūtų Kristaus tarnai – ar gabūs ar labai gabūs – nereikia išleisti iš akių Pauliaus užduodamų klausimų: Argi Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Vardan ko buvote pakrikštyti? Būtent todėl nuolatos aktualiai skambės ir Jėzaus paraginimo žodžiai: Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat, tarsi tai būtų paraginimas nuolatos išlaikyti tyrą tikėjimą paremtą Kristumi.

Mes taip pat kiekvienas esame Kristaus pašaukti ir buvome krikšto sakramento apšviesti. Iš tiesų, krikšto nuplovimas senovėje buvo vadinamas „apšvietimu“ (φωτισμός). Per krikštą priėmę Amžinąjį Žodį – tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų (Jon 1, 9), pakrikštytieji tampa „šviesos vaikai“ ir pati šviesa. Todėl kiekvienas, pagal Dievo suteiktas dovanas, turime prisidėti prie Dievo karalystės plitimo pasaulyje. O tai daryti mes galime malda už krikščionių vienybę ir už pašaukimus, o taip pat ir dvasinėmis aukomis, išreikšdami dėkingumą tam, kuris iš tamsybių mus pakvietė į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9). Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/195-dangaus-karalyst%C4%97s-skelbimas.html