Šiandienos tiek pirmajame skaitinyje, tiek Evangelijoje nuskamba paraginimas būti šventais arba tobulais. Šventumas ir tobulumas šiuo atveju yra sinonimai, kurie paaiškina vienas kitą. Dieve, kuris yra absoliučiai tobulas ir viso šventumo šaltinis, šios dvi kokybės pilnai sutampa ir yra neatskiriamos nuo jo prigimties paprastumo. O žmoguje tuo tarpu, šventumas bus tik dovana, kuri yra laikoma trapiame moliniame inde. Ištraukoje iš Kunigų knygos, Dievas per savo tarpininką Mozę, greičiau paliepia negu paragina izraelitus, išrinktosios tautos žmones, būti šventais: Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Kadangi izraelitas savo prigimtimi visų pirma yra labai praktiškas asmuo, Dievas keliais konkrečiais nurodymais apibūdina, kaip kasdienėje praktikoje yra įgyvendinamas paliepimas būti šventais.

Ta konkreti priemonė žmogui šventėti, o kartu ir jo šventumo išorinis ženklas yra meilės artimui saikas, tos meilės, kuri ypatingai pasireikš atlaidumu, pagiežos nelaikymu, bet kartu ir brolišku pabarimu reikalui esant. Jeigu kam teko susidurti su šia švento Rašto knyga, jis pasakys, kad joje yra gausu įvairiausių ir smulkiausių paliepimų, kurie liečia kruvinąsias aukas, atnašas, liturginį šventimą iki kruopščiausių detalių, bei aibę praktinių moralinių nurodymų. Kunigų knygoje yra taip pat pateikiama dar iš ankstyvosios antikos laikų (maždaug 1730 metų prieš mūsų erą) nustatyta keršto teisė, dar kitaip vadinama „Taliono teisė“, kuri trumpai yra nusakoma: „Akis už akį, dantis už dantį“.

Išties, Kunigų knygos 24 skyriuje skaitome: Kas nužudo žmogų, taip pat turi mirti. Jei kas užmuša gyvulį, atlygins gyvuliu už gyvulį. Kas sužalotų savo artimą, jam bus padaryta taip, kaip jis padarė: sulaužymas už sulaužymą, akis už akį, dantis už dantį. Užmušęs gyvulį, atlygins; užmušęs žmogų, bus baudžiamas mirtimi. Tas pats įstatymas galioja ateiviui ir vietiniam. (Kun 24, 17-22) Ši Taliono teisė su analogiška formuluote dar aptinkama Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose (Iš 21, 23-25 ir Įst 19, 21). Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad yra pateikiami vienas kitam prieštaraujantys nurodymai: iš vienos pusės yra suteikiama teisė į adekvatų atlyginimą už patirtą skriaudą, kitaip tariant teisė į kerštą, o iš kitos – yra paliepiama nesiekti keršto ir nejausti pagiežos tautiečiams.

Tačiau prieštaravimo čia nėra. Dievas nuolankiai nusileidžia pasitikti žmogaus į jo kaip asmens esamą išsivystymo pakopą, kokia primityvi ji bebūtų, ir tuomet jis, iš tos duobės ir tamsos, kurioje randasi žmogus, pakreipia žmogaus žingsnius vis labiau šviesos link. Teisingos proporcijos tarp skriaudos ir atsilyginimo nustatymas ir reikalavimas – jau buvo didžiulė žmonijos pažanga, nes įstatymas siekė užkirsti kelią nesibaigiantiems kerštams, kurie turėjo augti kaip geometrinė progresija. Išties, šventame Rašte galima surasti paliudijimų, kur kalbama apie septyneriopą kerštą (Kaino atvejis, Pr 4), o vienas švento Rašo personažų taip kalba: Aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą! Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą – septyniasdešimt septynis kartus! (Pr 4). Draudžiamieji įstatymai siekia užkirsti ar apriboti blogį, o tuo tarpu gėrio, tobulumo siekimui neegzistuoja joks apribojimas.

Be to, kai kurie įstatymai turi laikinumo pobūdį ir jiems lemta su laiku kisti ar pranykti, tačiau kiti, kurie skatina tobulumui ar šventumui, visuomet pasiliks aktualūs. Tokiu būdu, tarp daugybės paliepimų, kurių yra kupina šventojo Rašto Kunigų knyga, yra vienas, kuriame, drauge su įsakymu mylėti Dievą visa širdimi ir visomis jėgomis, glūdi, pasak Jėzaus žodžių, visas Įstatymas ir pranašai, ir tai yra paliepimas: Mylėk savo artimą kaip save patį. Tas pats paliepimas: Mylėk savo artimą kaip save patį, yra skirtingai įpareigojantis, o kartu ir skirtingai suprantamas, priklausomai nuo skirtingų epochų ir asmenų. Išties, Evangelijose mes matome, kad Jėzaus laikais žydai nesutarė ir ginčijosi norėdami apibrėžti sąvoką „artimojo“, kuriam įstatymas reikalauja rodyti meilę, kad tuo būdu nuraminta sąžinė neįpareigotų eikvoti savo gerumo kitiems. Tačiau meilė, kuri priima vienus asmenis, bet atmeta kitus, nėra meilė.

Į klausimą, kas yra „artimas“ Kristus atsakė gerojo Samariečio palyginimu. Kristaus mokyme, paraginimas mylėti artimą neapsiriboja vien tik tautiečiais kaip Mozės laikais, bet liečia net pačius priešus: Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų. Meilė artimui, koks jis bebūtų, tiesiogiai išplaukia iš vis didesnio Dievo pažinimo ir žmogaus meilės Jam. Iš tiesų, pati meilė yra apibūdinama kaip draugystė, kuri visada reikš abipusį santykį ir gyvenimo bendrystę. Negalima laikyti tikru draugu to, kuris viešai niekintų tai, kas jo draugui yra brangu ir artima. Panašiai ir tėvai jaustųsi užgauti, jeigu kas nors, tebūnie tai ir artimas žmogus, grubiai kritikuotų jų vaikus. Pelėdai jos vaikai yra patys gražiausi. Dievas mus visus sukūrė iš meilės, savo meile jis mus ir toliau palaiko būtyje. Kiekvienas žmogus savyje turi Dievo paveikslą, kurio visiškai neišdildys net didžiausios nuodėmės, net ir Dievo išsižadėjimas.

Dievo meilė kiekvienam žmogui ir pačiame žmoguje esantis dvasinis pradas, įgalinantis jį tapti amžinojo gyvenimo dalininku yra tas pamatas, ant kurio turi remtis krikščionio meilė kitam žmogui, ypatingai tada, kai tas žmogus toli gražu nėra mūsų draugas. Senojoje Sandoroje taip pat galima surasti paraginimų daryti gera priešams. Išties, Išėjimo knygoje yra parašyta: Jei sutinki beklaidžiojantį savo priešo jautį ar asilą, privalai jį nuvesti jam. Jei matai tavęs nekenčiančio žmogaus asilą, parkritusį po našta, nepraeik, bet padėk jį pakelti (Iš 23, 2s) ir panašiai. Tačiau jeigu senoji Sandora būtų buvusi tobula, tuomet nebūtų reikėję Naujos. Bažnyčios Tėvai palygina senąją Sandorą su pedagogu, tai yra, pagal pirminę žodžio prasmę, tarnu, kuris senovės laikais turėjo lydėti šeimininkų vaiką į mokyklą.

Taigi, visas Mozės Įstatymas kaip pedagogas turėjo nuvesti išrinktąją tautą iki tikrojo Mokytojo – Jėzaus Kristaus, kuris atėjo, kad tą įstatymą padarytų tobulu. Kristaus žodžiai: „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta …“ ir „O Aš jums sakau …“, yra ne kas kita, kaip įstatymo atbaigimas, t. y. jo padarymas tobulu. Kristus nepasitenkina tuo, kad pakeičia įstatymo raidę, jis pats jį pilnai išpildo, ypatingai kas liečia meilės įstatymą – nes nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti. Tuo būdu Jėzus tampa pavyzdžiu tiems, kurie nešioja Kristaus mokinių vardą. Be to, krikštu dovanodamas savo Dvasią, Kristus įgalina pakrikštytuosius lengvai, tarsi natūraliai, laikytis Naujosios Sandoros įstatymų. Kristaus dovanotoji dieviškoji malonė padaro jos gavėją panašų į Kristų, nes dabar bet kuri dieviškoji malonė priklauso Kristui ir perkeičia žmogų į Kristų. Mylėti savo priešus – tai yra gilios ir autentiškos meilės požymis.

Tai meilė, kurios nesustabdo regimas priešiškumas, kuri nesvarsto pagal šio pasaulio išmintį. Kitas žmogus iš pačios savo prigimties bus linkęs į atlaidumą, tačiau visgi gilus ir nuoširdus atleidimas bei pagiežos nejautimas nėra įmanomas be Šventosios Dvasios buvimo žmogaus širdyje. Šventoji Dvasia, kurioje mes kreipiamės į Dievą jį vadindami Tėvu, mumyse iš lėto brandina tokį žvilgsnį ir tokius jausmus, kurių sklidina buvo Jėzaus širdis. Apaštalo žodžiais tariant: krikščionyje formuojasi Kristus. O kadangi Kristus yra neregimojo Dievo tobulasis atvaizdas, todėl Jėzaus paraginimas: Būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas yra tolygus paraginimui tapti kuo labiau panašiais į Kristų. O kuo didesnis panašumas į Kristų duoda pagrindo iš tiesų vadintis dangiškojo Tėvo vaikais ir melstis, kad visi žmonės būtų suvienyti Dieve. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/211-b%C5%ABkite-%C5%A1venti,-nes-a%C5%A1,-vie%C5%A1pats,-j%C5%ABs%C5%B3-dievas,-esu-%C5%A1ventas.html