Šio sekmadienio Evangelija reikalinga paaiškinimų. Geriau įsižiūrėję į Evangelijos tekstą, matome, kad čia kalbama apie du dalykus. Pirmiausiai – tai Kristaus pranašystė apie žydų nelaimes, kilusias dėl žydų sukelto maišto. Atsiradę netikri mesijai sukurstė žydus sukilti prieš nekenčiamus pavergėjus. 66 metais tauta pakilo į kovą. Romos imperatorius Vespazijanas pasiuntė didelę kariuomenę nubausti sukilėlių. Per didžiąsias šventes Jeruzalėje susirinkdavo daugybė Palestinos gyventojų. Žydai priešinosi, bet atsilaikyti prieš galingą Romos kariuomenę buvo ne jų jėgoms. Jeruzalės miestas su gražiąja šventykla buvo sugriautas, daugybė žmonių išžudyta, kiti išvesti į vergiją. Štai kokia buvusi išrinktosios tautos padėtis, kai evangelistas Morkus rašė savo Evangeliją. Jis matė, kaip pildosi Kristaus žodžiai: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

Kristus savo mokinius buvo įspėjęs: „Jei tada kas nors jums sakytų: „Štai čia mesijas, štai ten“, – netikėkite, nes atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų“ (Mk 13, 21). Bažnyčios istorija sako, kad daug to meto Jeruzalės krikščionių paklausė Kristaus patarimo bėgti į kalnus ir taip išsigelbėjo. Po pranašystės apie Jeruzalės sunaikinimą Kristus pereina prie kito įvykio. Jeruzalės išgriovimas yra tarsi to įvykio įvaizdis: „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove”. Ar sulauksime pasaulio pabaigos? Niekas to nežino. Mokslininkai sako, kad saulė turi pakankamai energijos dar milijonams metų. Taigi galime tikėtis, kad žemė mus maitins dar daugelį metų. Tik kad žmonės išmoktų gyventi taikoje ir vienybėje. Deja, vis dažniau mus apima nerimas dėl savo ateities. Tiesa, jau kurį laiką didžiosios tautos nekariauja. Bet žmonės žūsta, ir nesimato jokių perspektyvų, kad padėtis pagerėtų. Teroristai kuria vis baisesnius planus. Atominio karo grėsmė nemažėja. Mokslininkai kalba apie gamtos atšilimą, jo padariniai sunkiai numatomi. Paskelbęs pranašystę apie pasaulio pabaigą Jėzus pasakė: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių” (Mk 13, 35–36). Budėti – tai reiškia nemiegoti. Miegantis žmogus gyvena ne realiu gyvenimu, bet sapnais. Miegančiais reikia vadinti tuos žmones, kurie visiškai nemąsto apie savo gyvenimo prasmę. Budintis žmogus žino, kas jis yra ir kur jis keliauja. Kas esi, pakrikštytas žmogau? Esi krikščionis, bet ar susimąstai, ką tai reiškia?

Apie šv. Joną Krikštytoją Kristus yra pasakęs: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį” (Mt 11, 11). Kodėl Kristus taip vertina šį paskutinįjį Senojo Testamento pranašą? Nesunku atsakyti: jis Kristaus giminaitis, jis ruošė Kristui kelią, jis už tiesą praliejo savo kraują. Vis dėlto ir mažiausias Dievo karalystėje, tai yra kiekvienas, gavęs Krikšto malonę, yra didesnis už šventąjį Joną. Kas gi įvyksta Krikšto metu? Vos kūdikio galvą paliečia Krikšto vanduo, ištariamas Švč. Trejybės vardas, jis tampa Dievo vaiku. Evangelistas Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!” (1Jn 3, 1). Tai daugiau negu pavadinimas ar gražus titulas: ne tiktai vadinamės, bet ir esame! Tu gal nejauti šios malonės didybės, gal esi per daug pasinėręs į gyvenimo rūpesčius. Bet šiandien, prisiminęs savo gyvenimo pabaigą, atgaivink pasididžiavimą ir pasitikėjimą. Nuolat sau sakyk: „Esu Dievo sūnus, dukra!“

Pasaulyje matome daug laimingų žmonių – gražių, turtingų, apdovanotų įvairiais talentais. Kartais pavydas įsismelkia į mūsų širdį. Ak, mieli tikintieji, niekam nieko nepavydėkite. Ar iš tiesų tie gausiai apdovanotieji yra Dievo malonėje? Ar jie Dievui yra dėkingi, ar jaučia savo atsakomybę, ar bent rankas sudeda maldai? Labai tikėtina, kad Dievas jiems atlygina žemėje, kad nereiktų vietos parengti Dangaus karalystėje. Išsaugojęs Krikšto malonę tu gali būti tikras, kad tavęs laukia amžinoji Avinėlio puota. Juk esi Dievo vaikas, tau priklauso dieviškas paveldas. Neseniai mūsų Vyriausybė apdovanojo Vytauto Didžiojo ordinu Anglijos karalienę. Ką reiškia toks ordinas, palyginti su Krikšto dovana?! Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską esu pasakęs”. Jėzus Kristus, dangaus ir žemės valdovas, vadina mus savo draugais. Ar gali mums dar ką nors daugiau duoti mūsų Išganytojas?

Tik vieno dalyko neužmirškime: Šv. Raštas moko, kad didžiąją Krikšto malonę galima prarasti. Viešpats mus moko: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas” (Mt 26, 41). Apaštalas Paulius savo ruožtu įspėja: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų” (1Kor 10, 12). Prisiminę pasaulio pabaigą, o ypač besiartinančią savo gyvenimo pabaigą, ryžkimės neapsileisti saugodami brangiąją Krikšto dovaną. Pasitikėkime Dievo malone, bet neužmirškime ir klausyklos langelio.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0620/620hom3.html