Kiekvieno santykio pagrindas yra pripažinti kitą savo broliu ar seserimi. Tik taip gali būti panaikinta nelygybė. Gali skirtis veikla, pareigos, bet ne žmonių vertė. Tie broliai ir seserys nėra tobuli, nėra apsaugoti nuo trūkumų ir klaidų. Štai iš čia ir kyla atleidimo bei broliško perspėjimo būtinybė. Svarbiausia yra susigrąžinti brolį, bet ne jį nubausti ar įrodyti jo klaidą. Prieš tai Jėzus buvo ką tik papasakojęs palyginimą apie piemenį ir nuklydusią avį (plg. Mt 18, 12–13).

Piemuo, turintis 99 avis, nesijaučia esąs turtingas. Jis save laiko vargšu, nes vienos avies trūksta. Palyginimas baigiamas žodžiais: „Ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Pasaulyje vertinga tai, kas didinga ir išsiskiria. Krikščionių bendruomenėje turėtų būti kitokia vertinimo sistema: kiekvienas žmogus yra begalinės vertės. Net vienas žmogus yra svarbus ir brangus. Todėl reikia daryti viską, kad jis neprapultų.

Jėzus pasiūlo trijų dalių veikimą. Nors pokalbis su klystančiuoju nėra malonus, bet jo vaisiai gali būti labai reikšmingi. Jėzus sako: „Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.“ Tai reiškia, kad tu jam parodei kelią, kuris per susitaikinimą veda į Tėvo namus. Perspėjama ar pataisoma iš meilės, nes kitas (kita) yra brolis (sesuo). Čia reikalinga pagarba, švelnumas, gailestingumas, kantrumas. Tiesa ir meilė eina kartu. Tikra meilė reikalauja dėl nuodėmės kitą įspėti. Nuodėmė pasmerkiama, tačiau suklydęs žmogus priimamas, išklausomas, mylimas. Tai reikia daryti taip, kad kitas suprastų, jog tai darome ne smerkdami, o iš meilės ir trokšdami padėti.

Svarbu nesumaišyti nuodėmės su skirtingumu. Nereikėtų skubėti paskelbti blogiu vien tai, kas neatitinka mūsų skonio. Neišmintinga nuolat įsiterpti dėl visiškai nereikšmingų dalykų. Kai kurie uolūs žmonės, atrodo, turi labiau prislėgimo, negu išlaisvinimo, pagalbos, skatinimo dovaną. Suklydęs brolis nėra iškart pastatomas priešais bendruomenę, bet visų pirmiausia einama į santykį aš ir tu, akis į akį, be liudytojų. Deja, dažnai nutinka, kad apie kito trūkumus pradedame pasakoti visur ir visiems. „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų!“ – sakoma Šventajame Rašte (Jok 4, 11).

Žinoma, paveikiausia, kai leidžiama broliui pačiam suprasti savo klaidą, ne daugiažodžiaujama ar teoriškai įrodinėjama, bet praktiškai ir asmeniškai parodoma užmiršta dorybė. Dažniausiai kalbame daug, nes mūsų pačių elgesys nėra iškalbus. Esame pastovūs pamokslautojai ir nepakeliami moralistai, nes mūsų gyvenimo šventumas toli gražu nekuria tylaus kai kurių ydų ir nukrypimų pasmerkimo.

Jei šis pirmas prisiartinimas nesėkmingas, tik tada praplečiamas horizontas: ieškoma patikimų ir bendrauti gebančių žmonių, kuriems gali pavykti ten, kur nepavyko mums vieniems. Tik po šios nesėkmės įtraukiama visa bendruomenė. Ir jeigu net tada nepavyksta atkurti santykio su broliu, „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“: tai yra melskis už jį, pavesk jį Jėzui, kuris yra pagonių ir muitininkų draugas, kuris sėdasi su jais prie vieno stalo, nes būtent dėl jų ir atėjo į pasaulį.

Bendruomenė yra kviečiama nenutraukti ryšių su nusidėjėliais, bet žvelgti į juos Jėzaus gailestingumo žvilgsniu. Taip, mes esame atleisti nuo įspėjimo pareigos, jeigu matome, kad broliškas pokalbis nieko nekeičia, o tolesni įspėjimai duos priešingą rezultatą, tačiau turėtų išlikti bent troškimas tokį brolį ar seserį tyliai širdyje laiminti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-14.pdf