Kasmet yra minima Pasaulinė raupsuotųjų diena. Dabartiniu metu, ypač Azijos ir Afrikos žemynuose, raupsais serga nuo 15 iki 20 milijonų žmonių. Raupsų ligos pirmieji simptomai yra skausmo nejutimas. Ligoniui vienaip ar kitaip susižeidus visiškai neskauda. Kam nors gali atrodyti, jog tai visai neblogai, juk nejausti skausmo yra visų ligonių svajonė. Tačiau po skausmo nejutimo stadijos žmogaus organai pradeda pūti, nupūva pirštai, nosis, galiausiai visas žmogus pavirsta pūvančia būtybe.

Raupsuotąjį ištikdavo dvi sunkios nelaimės. Pirmoji – jį atskirdavo nuo šeimos, visuomenės, sinagogos, nuo visų ir visko, kad sveikieji apsisaugotų nuo pražūtingos ligos. Toks ligonis neturėjo jokių santykių su kitais žmonėmis, jis buvo gyvas miręs. Antroji nelaimė ta, kad anuomet raupsų liga buvo laikoma Dievo bausme už nuodėmes. Raupsuotasis laikytas ir ligoniu, ir nusidėjėliu.

Raupsų liga šio sekmadienio Evangelijoje turi ir nuodėmės parabolę. Šiandien visą pasaulį, kiekvieną žmogų be išimties, yra apėmusi pati baisiausia epidemija ir pati baisiausia užkrečiama liga – tai nuodėmė. Pavydas, kerštas, pyktis ir melas, žudynės ir vagystės, išdavystės ir neskaistumas – visa tai nuodėmės raupsai, pažeidžiantys kur kas giliau, žmogaus sielą. Niekas geriau nepavaizduoja nuodėmės blogio, kaip raupsų liga. Paradoksas yra tai, jog mes labiau saugomės ligų nei nuodėmių. Nuodėmė yra didžiausia blogybė, kurią galima žemėje rasti, ji blogesnė už ligą, skurdą ir net mirtį. Todėl baisiausia būna, kuomet žmogus, lyg raupsuotasis, pradeda nebejausti sąžinės skausmo. O kai sąžinė tyli, atsiveria kelias visoms nuodėmėms. Mūsų tautos filosofas A. Maceina sakė: „Savo sąžinės paneigimas yra pagrindinės mūsų vertybės paneigimas ir todėl didžiausias žmogaus nuosmukis.“ Štai kodėl, mieli tikintieji, žmonės taip dažnai vieni kitus kaltina sąžinės praradimu. Sąžinė – tai mūsų dvasinis imunitetas prieš nuodėmę. Nieko nėra blogiau, kai ligonis nepripažįsta, nesupranta, jog serga. Jeigu nepripažįsti, jog esi ligonis, neieškai gydytojo, nevartoji vaistų. Kaipgi tada pagysi? Nusidėjusio žmogaus laukia ir kiti dideli išbandymai. Sunkias nuodėmes padarę asmenys dažnai netenka šeimos, juos pasmerkia visuomenė, o už itin sunkius nusikaltimus kai kurie būna įkalinami. Tai lyg „raupsuotųjų“ rezervatai. Nusidėjęs žmogus nusigręžia nuo Dievo, nutolsta nuo bažnytinės bendruomenės. Nuodėmė pūdo žmogų iš vidaus. Vienais metais Pasaulinės raupsuotųjų dienos šūkis buvo: „Pasaulis serga raupsais, pagydykime jį!“ Taip norisi prie šio šūkio parašyti antrą: „Pasaulis serga nuodėmėmis – išgydykime jį!“ Kas gali mus išgydyti? Atsakymo ieškokime dar kartą sugrįžę prie šio sekmadienio Evangelijos.

„Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Koks nuostabiai nuolankus ligonio prašymas. Jis nepriekaištauja Jėzui, kaip kad mes dažnai priekaištaujame Viešpačiui, sakydami: „Kodėl manęs nepagydai?“ Raupsuotasis supranta savo beviltišką padėtį ir, atrodo, negali tikėtis pagijimo, nebent Dievas panorės. Jo malda trumpa, paprasta ir nuolanki. Jo prašyme paslėptas susitaikymas su Dievo valia: „Tebūnie Tavo, Dieve, valia.“ Raupsais sergantis žmogus buvo laikomas nešvariu. Štai kodėl raupsuotasis prašo padaryti jį švarų. Jėzus pasigaili šio nusižeminusio žmogaus ir ištiesęs ranką jį paliečia. Jėzus nebijo paliesti tokia užkrečiama liga sergančio žmogaus. Atrodytų, Jėzus nori pasidalyti su raupsuotuoju jo skaudžiu likimu. Taip ir įvyksta: Jėzų ne kartą žmonės nori išvaryti už miesto ir nužudyti. Ir galiausiai jiems tai pavyksta, Jėzus lyg raupsuotasis miršta išvarytas iš miesto, nuošaliai ant kalno, prikaltas prie kryžiaus. Jėzus išgydo raupsuotąjį: „Noriu, būk švarus!“ Kokia didelė Dievo meilė žmogui, koks didelis Viešpaties gailestingumas. „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams… aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 12–13. Ar mes visi esame švarūs, ar esame nenuodėmingi? Raupsuotieji tai mes: sužeisti egoizmo, nepajėgumo mylėti, baimės ir pykčio. Tačiau mano nuodėmės nėra kliūtis Dievo gailestingumui pasireikšti. Tereikia su malda kreiptis į Viešpatį prašant pagalbos. „Visa, ko tikėdami melsite, – gausite“ (Mt 21, 22).

Išgydęs žmogų Kristus nori pasirūpinti jo ateitimi, siunčia pasirodyti kunigams, tai reiškia sugrįžimą į religinę bendruomenę, į visuomenę. Nuodėmė žmogų nutolina nuo bažnytinės bendruomenės, todėl būtina vėl į ją sugrįžti. Viešpats mus paliečia sakramentais gydydamas mūsų sielą ir kūną. Ypač Atgailos, Eucharistijos ir Ligonių patepimo sakramentais.

Jėzus, išgydydamas šį ligonį, suteikia jam nuostabią dovaną sugrįžti į šeimą, pas draugus, mylėti ir melstis šventykloje. Šis atstumtas žmogus iš naujo tampa tėvu, vyru, piliečiu, draugu, tikru žmogumi. Štai pagrindinis Dievo noras: sugrąžinti žmogui jo asmens pilnatvę glaudžiame ryšyje su Dievu. Būti krikščioniu reiškia būti tikra asmenybe. Viešpats nori sugriauti visus žmones skiriančius barjerus.

Mūsų miestuose yra daug ligoninių, jose tūkstančiai ligonių laukia pagijimo: tai nesuskaičiuojama minia kenčiančių žmonių. Mes taip pat galime pasirūpinti ligoniais namie ar ligoninėse, nes ligos skausmo ištiktas žmogus kenčia ir atskirties skausmą. Aplankydami ligonį, pasidalijame jo skausmu, taip nors truputį dvasiškai sustiprindami ir užjausdami kenčiantį, parodydami, jog jis nėra užmirštas. Tačiau neužmirškime ir tų, kurie sužeisti nuodėmės tikisi, kad kas nors išties pagalbos ranką, sukalbės užtarimo maldą, idant nusidėjėlio siela pasveiktų.

Apvalyk ir mus, Viešpatie, nuo nuodėmės raupsų ir leisk mums gėrėtis Tavo meile ir gailestingumu!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-01.pdf