Naujieji liturginiai metai, kurių antrąjį sekmadienį mes šiandien švenčiame, prasideda paraginimu budėti. Praeitos savaitės evangelijoje Kristus į mus kreipėsi žodžiais: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 44). Šiandienos evangelijoje Jonas Krikštytojas dar primygtiniau ragina: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė … Štai po manęs jau ateina tas, kurio rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

Tokios temos kaip „budrus laukimas“, „dangaus karalystės prisiartinimas“, „Kristaus atėjimas“ ir kitos turi labai glaudų ryšį su tais skaitiniais, kuriuos mes girdėjome liturginių metų pabaigoje, todėl net galima teigti, kad nuo liturginių metų pabaigos yra tolygus perėjimas į jų pradžią. Paliepimas: „Atsiverskite“ nuskambės ir Gavėnios pradžioje. Galima tad pagrįstai sakyti, kad paraginimas atsivertimui ir budėjimui, nepriklausomai nuo liturginio laiko, yra aktualus visuomet, kadangi antrasis Kristaus atėjimas yra ateities įvykis ir šiam susitikimui kiekvienas žmogus privalo ruoštis. Advento, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo liturginis laikas yra palankus metas mums pasiruošti tam jo atėjimui, kurio mes nuolatos prašome tardami Viešpaties maldos žodžius: adveniat regnum tuum (teateinie tavo karalystė). Nors tiesa, kad mišių skaitiniai daugiau kalbės apie pirmąjį Kristaus atėjimą – Jo užgimimą kūne.

Kaip ano meto žmonėms, taip ir dabar mums patiems dera Jono Krikštytojo paraginimas: Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė …. „Atsiverskite“, originalo, graikų kalboje skamba: μετανοεῖτε. Pažodžiui išvertus reikštų: „pakeiskite mąstyseną“, „perkeiskite protinį požiūrį“, „perženkite į kitą dvasinį ir protinį etapą“. Tačiau tai nereiškia, kad atsivertimas turi likti tik proto lygmenyje. Dvasinė branda apima visą žmogų: jo protą, sielą ir kūną, todėl žmogaus gilus vidinis apsisprendimas ir nusistatymas sekti Dievu neišvengiamai turės atsispindėti išorėje. „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ – šaukia Jonas Krikštytojas. Savo gyvenimo bėgyje žmogus yra priverstas kartoti kai kuriuos veiksmus, ypač tuos, kurių reikalauja jo prigimties palaikymas, kaip antai valgyti, gerti, kvėpuoti. Galima būtų tvirtinti, kad ir atsivertimas arba atsigręžimas visa savo esatimi į Dievą taip pat turi būti nuolatos atnaujinamas arba net nenutrūkstamas. Šitai pagrįsti leistų ir pati veiksmažodžio „atsiverskite“ (μετανοεῖτε) forma, kuri originalo tekste turi nuolatinės veiksmo tąsos atspalvį. Tarsi Jonas Krikštytojas ragintų: „Nepaliaukite atsiversti.“

Tokiu būdu toks paliepimas prilygtų paraginimui nuolatos tobulėti, iš vienos pakopos žengti į kitą, tiek Dievo meilėje, tiek ir Jo pažinime. Žmogus niekada nebus toks tobulas, kad negalėtų dar labiau pažengti į priekį. Didesnė artuma prie Dievo neišvengiamai paveikia visą žmogų. Gręždamasis protu į Dievą, motyvuojamas meilės, žmogus labiau suvokia kas jį skiria nuo Dievo, kokios yra kliūtys, kurios neleidžia laiku ir nelaiku ateinančiam Dievui nutiesti kelią. Jeigu tai praeities kliūtys, kurios reiškia mūsų apsileidimus ir neištikimybes, tuomet žmogus jaus liūdesį ir atgailą, kuri turėtų pastūmėti žmogų į atsiteisimą už padarytas skriaudas artimui ir Dievui.

Išganymo istorijos bėgyje, Dievo siųsti pranašai paraginimo žodžiais atsiversti kviesdavo tautiečius, kad šie sugrįžtų prie Dievo Sandoros, tačiau Jono Krikštytojo raginimas yra kitoks. Jis stovi sankirtoje tarp Senojo ir Naujojo Testamentų ir jo žodžiai yra daugiau negu pranašo žodžiai. Jis vienintelis iš pranašų, kaip sako mišių dėkojimo giesmė, ne vien tik pranašavo apie ateisiantį Mesiją, bet jį ir savo pirštu parodė. Jonas Krikštytojas kreipiasi ne vien tik į didžiuosius nusidėjėlius, arba kitų laikomus tokiais, bet taip pat ir į tautos elitą – fariziejus ir sadukiejus. Dievo karalystei artinantis visiems yra reikalingas radikalus pasikeitimas ir net paties išganymo slėpinio permąstymas. Iš tiesų, nepakanka būti Abraomo palikuoniu, t. y. tik kūniškai priklausyti išrinktajai Dievo tautai ar Bažnyčiai, o tuo tarpu širdimi ir elgesiu būti toli nuo Dievo.

Tik tas, pasak Jėzaus žodžių, gali save laikyti Abraomo palikuoniu, kuris atlieka Abraomo darbus, t. y. kuris tiki Dievu ir viliasi, kartais net neturėdamas jokios vilties. Kita vertus, fariziejai ir sadukiejai save laikė Švento Rašto žinovais, o tuo pačiu ir Dievo slėpinių žinovais. Toks pažinimas juos skatino save laikyti teisuoliais ir Dievo išrinktaisiais. Tačiau vien tik protingumas dar negarantuoja išganymo, kadangi jis nereiškia širdies gerumo. Jonas Krikštytojas raginimą atsiversti ir tiesti Viešpačiui kelią, susieja su atgailos, arba – atsivertimo krikštu (βάπτισμα μετανοίας). Šis Jono krikštas nebuvo sakramentas, koks yra krikščionių krikšto sakramentas. Jis net iš toli negali jam prilygti, tačiau kita vertus Jono krikštas nebuvo vien tik semitams būdingas ritualinis apsiplovimas, kuris laiduodavo vien tik išorinį tyrumą ir nepasiekdavo žmogaus gelmių. Jono krikšte veikė Šventoji Dvasia, paliesdama pakrikštytųjų širdis atgailai.

Fariziejai į Jėzaus klausimą, ar Jono krikšto būta iš dangaus ar iš žmonių (cf. Mt 21, 25), pasibijo atsakyti, kad jis buvo iš žmonių, kadangi jie nujautė Dievo veikimą per jį, bet nenorėjo to pripažinti. Taigi, į paties Dievo, per Jono Krikštytojo lūpas, kvietimą atsiversti kiekvienas turėjo atsakyti asmeniškai, nuoširdžiai ir laisvai. Atsivertimo krikštas buvo apčiuopiamas, konkretus ženklas, kuriuo žmogus parodydavo, kad atsiliepia į Dievo kvietimą. Tačiau kaip ženklas, jis turėjo neveidmainiškai parodyti žmogaus nuoširdų troškimą nusigręžti nuo blogio ir visa savo esybe gręžtis į Dievą. Jono krikštas buvo veiksmingas tiek, kiek nuoširdi buvo krikštą priimančiojo intencija.

Būtent todėl Jonas priekaištauja fariziejams ir sadukiejams, aiškiai matydamas jų dvilypumą. Jono krikštas turėjo ir eschatologinę reikšmę. Šio krikšto dėka formavosi nauja grupė žmonių, kurie išpažino netrukus būsiantį Mesijo atėjimą ir patys tam aktyviai ruošėsi. Jie sudarė dar ateisiančio Mesijo bendruomenę. Pirmieji Jėzaus mokiniai priklausė šiai bendruomenei. Tačiau pats Jonas pripažįsta atgailos krikšto menkumą, palyginus jį su Mesijo krikštu Šventojoje Dvasioje ir ugnyje (Mt 3, 11), o kartu ir atgailos krikšto laikinumą, kuris galioji iki ateis tas, kuris yra galingesnis už Joną ir kuriam jis nesijaučia vertas atrišti kurpių dirželio. Iš tiesų, ateinantis Kristus savyje turi visą Šventosios Dvasios pilnatvę, pasak pranašo Izaijo žodžių: ant jo ilsėsis Viešpaties Dvasia: dvasia išminties ir supratimo, dvasia patarimo ir galybės, dvasia pažinimo ir pamaldumo – ir jo džiugesys bus Viešpaties baimė (Iz 11, 2-3a). Pilnas ir radikalus atsivertimas nėra žmogaus pastangų vaisius, vien tik Šventoji Dvasia gali tikrai nuvalyti širdis.

Kristus, turėdamas Dvasios pilnatvę, gali jos duoti kitiems ir būtent todėl Viešpaties įsteigtas krikštas iš pačių pagrindų pakeičia žmogų, be to, pakrikštytuosius jis suvienija į naują bendruomenę – Bažnyčią, kurioje nuolatos vyksta išganymas. Jonas Krikštytojas, cituodamas pranašą Izaiją, ragina nutiesti Viešpačiui kelią. Kokiu būdu galima nutiesti kelią tam, kuris apie save sako: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas ? (Jn 14, 6) Jėzus Kristus pats išeina pasitikti žmogaus ir tapti jam keliu į amžinąjį gyvenimą. Kaip sako šiandienos mišių dėkojimo giesmė: „Jis pirmą kartą atėjęs ir nuolankiai žmogaus kūną priėmęs, atpirko mus … ir praskynė mums kelią į amžinąjį gyvenimą (nobisque salutis perpetuae tramitem reseravit).“

Prašykime Dievą Šventosios Dvasios malonių, kad galėtume tobulėti dorybėse ir pažengti į priekį tikėjime, kad sustiprėtų mūsų širdis ir mes galėtume bėgti Dievo paliepimų keliu su neapsakomu meilės saldumu (plg. Šv. Benedikto Regula, Prologas).

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/162-%E2%80%9Eatsiverskite,-nes-prisiartino-dangaus-karalyst%C4%97-%E2%80%9C.html