Autorius: KUN. G. VITKUS    

Būkite pasirengę, nes žmogaus sūnus ateis, kai nesitikėsite (Lk 12, 35-40).
 

Pamokslas, pasakytas rugsėjo 7 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, laidojant rugsėjo 4 d. Kauno mariose paskendusius Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinius.
 

 Brangieji tėvai, broliai , sesutės, mokytojai, kauniečiai ir visi iš įvairių Lietuvos vietų atvažiavusieji,

 nėra mūsų veiduose šypsenų, esame sutrikę.Susirinkome pasidalyti skausmu, palengvinti dalią, kuri prispaudė mūsų pečius. Atėjome atsisveikinti ir  paliudyti savo tikėjimą!

 Esame realistai. Kiekvieno gyvenimo istorijoje glūdi ne vien džiaugsmas, bet ir skausmo bei kančios patirtis. Iš šios istorijos nebus įmanoma išbraukti ir mirties. O šiame XX a. ypač pastebimas vadinamosios “mirties kultūros” šešėlis, keliantis pasaulinius karus, sprogdinantis lėktuvus ir ambasadas, pavergiantis ir naikinantis tautas, žudantis negimusius kūdikius, prievartaujantis merginas ir išnaudojantis vaikus.

 Šiomis dienomis šis šešėlis krito ant mūsų, labai skaudžiai paliesdamas mūsų egzistenciją, priversdamas krūptelėti, suklusti ir klausti: “Kodėl taip yra? Kodėl dabar ir kodėl būtent juos?”

 Deja, turime pripažinti, kad į šiuos klausimus nerasime tinkamo vienareikšmio atsakymo. Daugeliui kyla pagunda visiškai atsisakyti bandymo ieškoti atsakymo, apsiribojant kaltų, kaltesnių ir pačių kalčiausių paieška.

 Ar neveda toks metodas į dar didesnę destrukciją, savigraužą, griovimą? Ar, radus kaltą, ne per daug  lengvai nusiraminama, užmirštant ieškoti šaknų, kurios glūdi visoje mūsų visuomenėje ir mumyse pačiuose, kurios kildina nelaimes, jaukia žmonių likimus?..

 Visiems aišku, jog gyvenimas – tai rizika. Gyvenimas – rizika, susidūrimas su pavojais, kova.

 Ir čia labai svarbu, kad mūsų protas būtų budrus ir kritiškas, širdis atvira, sąžinė jautri! Gyvenimo pasirinkimuose budėk ir būk atidus, nes kiekvienas pasirinkimas gali būti tau paskutinis ir nebepataisomas. Rinkdamasis visada rizikuoji, tačiau rizika turėtų būti pasverta.

 ATSAKOMYBĖS DEFICITAS!
 Manyčiau, kad tai įsigalėjęs mūsų visuomenėje pelėsis, savotiška savanaudiškumo atmaina, norėtųsi sakyti, homo sovieticus rudimentas. “Kaip nors išsisuksim! Kaip nors išgyvensim!”

 Ši nuostata lemia, kad užuot mąsčius ir numačius padarinius, susiviliojama bet kuo, kas saldu, žiba, malonu ar gerai atrodo.
 Džiaugsmingai pradėję kelionę, susigundome lipti į blizgantį saulėje, laimę žadantį, viliojantį ir kviečiantį į savo kajutę laivelį. Mes leidžiamės keltis per mareles, tačiau…

 Tragiškiausia, kai iš rankų išleidžiamas vairas ir pasileidžiama plaukti pasroviui: “kaip nors ir kur nors vis vien atplauksim”.
 Čia negaliu nepasakyti minčių, kurias išsakė žuvusio Martyno tėvelis:

 “Kol pirmąją mirties dieną nemačiau šios mirties prasmės, buvo labai sunku. Kitą rytą atėjo nušvitimas, kad mano sūnus, turėjęs labai aštrų atsakomybės jausmą, savo mirtimi davė atsakomybės pamoką suaugusiems… Matyt mūsų Lietuvoj, mūsų gyvenime kažkas netvarkoj, jeigu reikalingos tokios aukos…

 Suskaičiavau 20 priežasčių, atvedusių prie šios tragedijos. Jeigu šitos mirtys tik atsitiktinumas, tada neverta gyventi. Ne, šitos mirtys – tai auka už mus, tai Dangaus ženklas mums. Baisiausia būtų, jeigu niekas po jų mirties nepasikeistų.”

 Viešpatie, šią liūdesio valandą mes išpažįstame Tau šią savo negalią – atsakomybės stoką, nepakankamą išmintingumą rizikuojant.

 Meldžiame Tavo paguodos ir suraminimo kraujuojančioms tėvų širdims.

 Esame ramūs dėl išlydimų Tavo vaikų! Jie toliau jau Tavo meilės glėbyje, atplaukę į uostą.

 Mes meldžiame už čia susirinkusią jaunąją kartą.Viešpatie, suteik jiems tokio veržlumo ir noro tapti šviesiais, tauriais, jautriais ir užjaučiančiais žmonėmis, kokie buvo suteikęs Jūratė, Inga, Neringa, Martynas ir Rimtautas. Apdovanok visus juos neišsenkama kūrybos ir augimo galia!

 Mes meldžiame, Viešpatie, už pedagogus. Suteik, o Viešpatie, visiems ugdytojams drąsos šios nelaimės akivaizdoje nesusigūžti ir neatsisakyti iniciatyvos. Lai nesustabdo ši skaudi netektis veržimosi keliauti, pažinti savo kraštą ir pasaulio įdomybes, grožį ir sukauptas vertybes. Lai mokytojo ir mokinio santykiai neapsiriboja vien monotoniškomis pamokomis tarp keturių klasės sienų mokyklos pastate. Tačiau suteik daug ištvermės ir kantrybės pasirengti joms, pasitelkti bendradarbių išmintį numatyti ir apsisaugoti nuo netikėtumų ir pavojų.

 Tautai meldžiame gebėjimo išsivaduoti iš atsakomybės jausmo stokos, iš to nelemto “kaip nors”. Meldžiame gebėjimo pasirinkti prieš tai rimtai apsvarsčius, o pasirinkus – įvykdyti iki pabaigos: atlikti darbą sąžiningai ir iki galo. Nes be šito mes ir liksime nebrandžios, nepakankamai kultūringos šalies gyventojai.

 Aukojame,Viešpatie, kartu su Tavimi ant šio altoriaus Ingos, Jūratės, Neringos, Martyno ir Rimtauto gyvenimo atnašą. Tyrų, dorų šviesos vaikų auką, lyg tų Velykinių avinėlių be kliaudos atnašą.

 Nors ir labai labai karti ši taurė, mes geriame iš jos, net ir nepajėgdami suprasti Tavo valios, bet priimdami ir nusilenkdami jai.
 “Pas ką mes eisime, Viešpatie? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius!”

 Pasitikime Tavimi! Padėk Tave mylėti ir tikėti Tavimi, kad išsipildytų Tavasis pažadas: “Kas gyvena ir tiki mane, nematys mirties per amžius!” Pažadas, kuris grindžiamas Tavo, mūsų Viešpatie Jėzaus, prisikėlimu Velykų rytą, pažadas, kurį simbolizuoja ši šalia karstų pastatyta Velykinė žvakė. Žmogus skirtas gyvenimui!

 Viešpatie, suteik mums drąsos toliau gyventi. Gyventi protingai ir atsakingai rizikuojant.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9617/617hom1.html