Šešios ar aštuonios dienos prieš ką tik girdėtą atsimainymo epizodą Evangelijoje Kristus buvo taręs mokiniams gan slėpiningą žodį: „Iš tiesų sakau jums, kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ Galbūt kai kurie iš klausytojų klaidingai suprato šį sakinį, manydami, kad Jėzus buvo pažadėjęs galutinai įkurti Dievo Karalystę žemėje jų kartoje. Po Kristaus prisikėlimo apaštalai taip pat klausinėjo Viešpatį sakydami: „Gal šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Bet Jėzus atsakė : „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia.“ Pirmo amžiaus pabaigoje Antrasis Petro laiškas mums perduoda nusivylimo atgarsį neprotingai mąstančių žmonių, kurie sakė: „Kur jo pažadėtas atėjimas?“ Nes jau „protėviai užmigo“. Iš tikrųjų Kristus turėjo mirti, ir visiems jo mokiniams, jo žemiškojo gyvenimo liudytojams, buvo lemta taip pat paragauti mirties. Tačiau Jėzaus žodžiai yra tiesa, jie nepraeis. Ir todėl mums reikia paklausti, kaip ir kada išsipildė Kristaus žodžiai: „Kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo Karalyste“ (Mt 16, 28)?

Tai įvyko po šešių dienų, kai „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“. Ant Taboro kalno trims išrinktiesiems mokiniams buvo duota suvokti, kad Dievo Karalystė – tai Jėzus. Jis yra Dievo mylimasis Sūnus, tobulas ir visas Tėvo apreiškimas, vienintelė tikra Dievo šventovė ir šventumo šaltinis visam pasauliui. Jis yra tas, „kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina“, kaip parašyta Jono Apreiškimo knygoje. Iš tikrųjų, pasak Origeno labai reikšmingo graikiško posakio, Jėzus yra autobasileia – savikaralystė: jis pats savo asmeniu sudaro Dievo Karalystę. Per jį, ir tik per jį, Tėvas nori duoti šviesą ir gyvybę žmonijai.

Atsimainymo akimirką Petras, pamatęs Jėzaus žmogystę, pašlovintą Dievo šviesoje, be galo džiaugėsi sakydamas: „Mokytojau, kaip gera mums būti čia.“ Prie Pilypo Cezarėjos Petras buvo išpažinęs, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, o dabar šis nuostabus regėjimas aiškiai patvirtina, jog tai tiesa. Užmiršdamas, ką Jėzus buvo pranešęs apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, Petras mano, kad jie jau pasiekė mesijinės kelionės tikslą. Jis būtų norėjęs pastatyti tris palapines, kad Jėzus nuolatinai apsigyventų ant kalno su Moze ir Eliju ir atvirai apreikštų savo galingą dieviškąją šviesą Izraeliui bei visam pasauliui. Tačiau Atsimainymas buvo tik Kristaus prisikėlimo ir visiško Dievo Karalystės įgyvendinimo pranašystė bei simbolis.

Kristaus žmogystė galėjo tapti viso pasaulio atnaujinimo pradžia ir šaltinis tik po Viešpaties mirties ir prisikėlimo. Ir amžinajame gyvenime mes galime tapti Kristaus šlovingais nariais, kurie regėjimo ant Taboro kalno metu buvo pavaizduoti dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais, jeigu tampame dabar panašūs į Kristaus tarno pavidalą, nuolat sekdami Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdžiu. Tai pamoka, išplaukianti iš Atsimainymo epizodo visumos. Regėjimo metu Kristus spindėjo Šventosios Dvasios, dieviškosios meilės šviesa. Toji šviesa galėjo nugalėti pasaulio tamsybes ir sunaikinti mūsų nuodėmę tik Kristaus auka. Ta pati šviesa gali mus uždegti ir permainyti į Kristaus kūną tik tuomet, jei mes susivienijame su Jėzumi jo mirtyje ir prisikėlime.

Vis dėlto įdomu tai, kad Atsimainymo pasakojimas yra vienintelė vieta Evangelijose, kur Kristaus šlovė yra aprašoma. Niekas nematė Kristaus prisikeliančio, ir pasirodymuose tarp Velykų ir Šeštinių Kristaus šlovė dar yra iš dalies uždengta. Po savo Įžengimo į dangų Kristus pasirodys visoje savo šlovėje tik Pauliui Damasko kelyje ir šv. Jonui Patmo saloje. Iš tikrųjų po Velykų ir Sekminių Kristaus Atsimainymas visiems Kristaus mokiniams tapo didelis vilties ženklas. Tai liudijimas, kad vieną dieną mes regėsime Viešpatį akis į akį, pažinsime jį, kaip esame pažinti, ir būdami Dievo vaikai ir Kristaus broliai spindėsime kaip saulė Dievo, savo Tėvo Karalystėje. Štai kodėl šventas Benediktas savo reguloje ragina mus atmerkti savo akis dieviškajai šviesai arba, tiksliau sakant, sudievinančiai šviesai – deificum lumen, – šviesai, kurią Kristus apreiškė ant Taboro kalno ir kuri yra Prisikėlimo ir Naujojo Pasaulio šviesa. Mes esame kviečiami ramiai ir džiaugsmingai žengti toliau savo nuolatinio atsivertimo keliu, su dvasinio troškimo džiaugsmu laukdami amžinųjų Velykų, kai galėsime nuolat su žavesiu ir meile žvelgti į Viešpaties šlovingąjį veidą ir kai Dievas Tėvas bus visas visame kame. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-07.pdf