Šio sekmadienio Evangelija kviečia pasidomėti vienu krikščioniškojo gyvenimo aspektu, kurį paprastai per sekmadienio Mišias primirštame, – tai politika. Šiandien visi įsitikinę, kad Evangelija neatitraukia tikinčiojo nuo socialinių ir politinių įsipareigojimų, bet, priešingai, jį kviečia šioje srityje ypatingai atsakomybei ir liudijimui. Tačiau sunku suprasti, kaip šis įpareigojimas remiasi Evangelija.

Jėzaus žodis mums atskleidžia šios atsakomybės evangelinį pamatą. Žydai buvo įsitikinę, kad ciesoriaus ir Dievo karalystė viena kitą tarsi išstumia. Jėzus teigė priešingai. Jo mokiniui įmanoma darbuotis vienos ir kitos labui.

Fariziejams nepavyko Jėzaus sukompromituoti. Jis neįkliuvo į jam paspęstas pinkles. Jei Jėzus į jam užduotą klausimą būtų atsakęs „taip“, fariziejai jį būtų apkaltinę parsidavėliškumu, o jei būtų atsakęs „ne“, erodininkai jį būtų laikę maištininku. Jėzaus atsakymas reiškia, kad problema glūdi daug giliau. Jo žodžiai aplenkė to meto žmogaus supratimą. Iki jo nežinotas religijos ir politikos, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas.

Žydai buvo įpratę Dievo karalystės atėjimą sieti su Mesiju. Anot žydų, ši karalystė būsianti teokratinė, t. y. tiesiogiai valdoma Dievo ir apimanti visą žemę. Jėzus atskleidžia Dievo karalystę istorijoje, kuriai priklausyti gali kiekvienas, ne tik žydai. Anot Jėzaus mokymo, nereikia laukti politinės Jahvės karalystės įsitvirtinimo visoje žemėje. Taigi apreiškiami du iš esmės skirtingi Dievo pasaulio valdymo tipai. Dvasinis viešpatavimas – Dievo karalystės esmė – priklauso Kristui. Laikiną ar politinę valdžią Dievas vykdo netiesiogiai, ją patikėdamas laisvai žmogaus atsakomybei. Pirmasis skaitinys mums pateikia netiesioginio Dievo valdymo, per Persijos karalių Kyrą, pavyzdį.

Pagal naują Jėzaus apreikštą tvarką leidžiama ir netgi privaloma „mokėti ciesoriui mokesčius“, t. y. pripažinti valstybę, palaikyti ir gerinti pasaulio tvarką.Tačiau Jėzaus politinės pažiūros iš pirmo žvilgsnio gali sudaryti įspūdį, kad jis yra nuoširdžiai nusivylęs galimybe pakeisti tų laikų politinę ir socialinę tvarką. Išties jis aiškiai smerkė valdžią ir kėlė viešumon tiesą apie engėjus ir engiamuosius (plg. Lk 22, 25), bet tarsi nieko konkrečiai nedarė, kad tai būtų pakeista. Nesukurstė sukilimo prieš Romą, nesusidėjo su zelotais, neragino vargšų sukilti, o moterų nemokė kovoti dėl lygių teisių, nors mylėjo ir vienus, ir kitas.

Tačiau Jėzaus gyvenimas prasidėjo ir baigėsi politiniu mirties nuosprendžiu – tik gimusį jį pasmerkė mirti Erodas, o gyvenimo pabaigoje – Pilotas. Taigi Jėzus vertė nerimti politinę valdžią. Ji toli gražu nesijautė esanti saugi, veikiau manė, kad Jėzus ją griauna, ir į tai reagavo. Jėzus valdžiai atrodo pavojingesnis nei visi pirma jo buvę mesijaniškieji kurstytojai.

Kaip tai atsiskleidžia? Jėzus skelbia atsivertimą, todėl tarsi prideda „kirvį prie žmogaus šaknų“. Jis apverčia pačią valdžios sąvoką, ją pakeisdamas tarnavimu. Kuo taps politinė valdžia, jei viršininkas bus lyg tarnas (plg. Lk 22, 26)? Jėzus pirmiausia žmogų išlaisvina iš baimės. Iš baimės tų, kurie gali nužudyti kūną (plg. Lk 12, 4), t. y. kurie neteisėtai naudoja valdžią. Taip išlaisvintas žmogus yra tarsi nepermatoma grėsmė valdžiai, nes pasirengęs, jei reikia, pasiaukoti už brolius ir atiduoti gyvybę už tiesą, kaip tai pirmasis padarė pats Jėzus (plg. Jn 18, 37).

Pilotas pirmasis suvokė, kad Jėzaus mokymas reliatyvizuoja politinę ir karinę valdžią: „Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?“ (Jn 19, 10) Bet jis turėjo pripažinti, kad tokiame žmoguje kaip Jėzus slypi iššūkis netarnauti, nes jis yra laisvas. Tą dieną Pilotas susidūrė su oriausiu pasaulyje žmogumi.
 

Dabar sugrįžkime prie mūsų situacijos. Kaip Jėzaus mokinys turi elgtis su ciesoriaus, t. y. valstybės, tvarka? Rodos, susiduriame su prieštaravimu. Jėzaus paliepimas atiduoti, kas ciesoriaus, ciesoriui, mums reiškia paklusti ir bendradarbiauti su valstybe, bet paties Jėzaus konkretus pavyzdys sako, kad privalome likti laisvi valstybės atžvilgiu, laisvi netgi jai pasipriešinti. Taigi ką rinktis – paklusnumą ar laisvę? Tai esminė dilema. Naujasis Testamentas ją taip sprendžia: Jėzaus mokinys yra laisvas ne tik priešintis valstybei, bet ir jai paklusti. Apreiškus Dievo karalystę, valstybė nėra absoliuti, dieviška galia. Jėzaus mokinys gyvena pasaulyje, išlikdamas laisvas, nebijodamas tapti pasaulio garbintoju. Paklusnumas valdžiai siejamas su paklusnumu Dievui (plg. Rom 13, 1 ir t.).

Nors krikščionis yra laisvas paklusti ar priešintis valdžiai, tačiau jo pasirinkimas negali remtis užgaida ar asmeniniais motyvais. Bet kuris apsisprendimas turi atitikti Kristaus mokymą ir neprieštarauti krikščionies sąžinei.

Taigi savo duoklę ciesoriui atiduokime ne beatodairiškai, bet kritiškai. Krikščioniui tai yra ne pasyvus įpareigojimas, bet pareiga darbuotis visuomenės perkeitimo labui.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9918/918pam1.html