Kai šioje planetoje pragyveni kelias dešimtis metų ir apsipranti su visais jos stebuklais, imi niekuo nebesistebėti. Kas rytą saulė pateka rytuose ir kas vakarą nusileidžia vakaruose. Ir, anot Koheleto, „po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9b). Nieko nauja ir gyvenime, kai jis nusistovi vienodu ritmu.

Jėzaus žodžiai: „Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė“ skirti ne vien Galilėjos žmonėms, gyvenusiems prieš porą tūkstančių metų. Ir į mūsų supilkėjusį laiką sutinka ateiti Dievas ir suteikti jam naują kokybę, dovanoti pilnatvę.

Atėjo metas, prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! – keturi teiginiai. Jei įvykdysime du paskutinius – atsiversime ir patikėsime Evangelija, įvyks pirmieji – mūsų gyvenimas bus apdovanotas pilnatve ir Dievo Karalystės kokybe. Evangelija, kuri yra pats Jėzaus Asmuo, mus kviečia tikėti ir atsiversti. Ji žada mūsų gyvenimą ištraukti iš pilkų kasdienybės rėmų.

Aišku, Jėzus gali likti personažu knygos, nors ir šventos, tačiau dulkančios lentynoje. Ir aš galiu likti įkaitu vien šio žemiško laiko, tapatinamo su mitiniu veikėju Kronu – senovės graikų dievu, suryjančiu savo vaikus ir neleidžiančiu atsirasti kažkam naujam po saule.

Arba galiu atsiliepti Jėzui tikėjimu, atsivertimu ir gyventi Dievo vaiko, o ne protingo gyvūno, pasmerkto nyksmui, gyvenimą.

„Kiekvienoje Evangelijos ištraukoje glūdi Dievo pažadas. Jis tampa man tikrove, kai skaitydamas suprantu, kad „atėjo metas“, kad kaip tik dabar Viešpats nori padaryti man tai, apie ką čia pasakojama, jei aš prašau ir priimu Jo dovaną“ (Silvano Fausti SJ).

Kaip Evangelija, taip ir Dievo Karalystė yra pats Jėzus. Dievo Karalystėje jau gyvena tas, kuris atsiliepia į kvietimą eiti su Juo. Valtis ir tinklus palikę žvejai yra Dievo Karalystės piliečiai. Lygiai kaip ir mūsų laikų žmogus, įsiklausantis į Jėzaus žinią ir atsiliepiantis Jam.

Atsiverskite! Gyvenimo Dievo Karalystėje sąlyga yra metanoia – širdies perkeitimas, nusigręžimas nuo nuodėmės ir atsigręžimas į Dievą. Nuodėmė – hamartia buvo nepataikymas į taikinį, šūvis pro šalį, ėjimas ne į tą pusę, o atsivertimas yra nusitaikymas į teisingus tikslus, siekis to, kas brangiausia ir vertingiausia, gyvenimas siekiant tų dalykų, kuriuos nurodo Dievas, o ne tų, kurių paprastai vaikosi žmonės.

Kas yra mano gyvenimo hamartia ir metanoia? Kur aš šaudau pro šalį, tuščiai eikvoju save ir kur esu kviečiamas perkeisti savo širdį ir siekius?

Atsivertimas nėra kartą gyvenime atliekamas veiksmas. Kadangi mums siūloma dovana – Dievo Karalystė, Jo draugystė, santykis su Juo – yra nuolat mus viršijantis dalykas, mums reikia nuolat atsiversti, vis labiau stengtis būti pajėgiems tą dovaną priimti.

Tikėti Evangelija – tai tikėti Jėzumi. Tai nėra vien proto pritarimas, bet pasitikėjimas Juo, tiek kalbančiu, tiek tylinčiu. Tikėti reiškia mylėti Jėzų. Tikiu Evangelija, kai klausydamas ar skaitydamas ją pasitikiu Jėzumi, sutinku keisti savo gyvenimą pagal Jo žodį. Taip man ateina pilnatvės laikas ir Dievo Karalystės išsipildymas.

Būkime realistai, dažnas, jei nepasakys, tai bent pagalvos: o kam man atsiversti ir vargintis, keisti savo gyvenimą? Man ir taip gerai. Atsakymas galėtų būti tų žvejų, tapusių Jėzaus mokiniais, istorija. Jie galėjo neatsiliepti į Jėzaus kvietimą ir pasilikti žvejais, gerais šio amato specialistais. Tik kuriuo atveju jų gyvenimas jiems patiems atrodytų prasmingesnis?.. Kai atstumi neišpakuotą dovaną, gali ir nesužinoti, kas joje buvo…

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-12.pdf