„Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“, – sako Kristus. Mes galime suprasti besiginčijančius tarpusavyje apaštalus, kuris iš jų didžiausias, kadangi apaštalą Petrą Kristus itin vertino, Jokūbo ir Jono akivaizdoje atsimainė, Judui patikėjo finansinius reikalus. Žmonių mąstymas susikerta su Dievo mąstymu. Evangelija ne tam yra parašyta, kad mes ją atsimintume, bet kad pagal ją gyventume. Kristus iš Evangelijos puslapių kalba visų amžių žmonėms, taigi ir mums šiandien. Jis ir mūsų klausia, ko mes Lietuvoje, miestuose ir kaimuose, Seime ir ministerijose, mitinguose ir šeimose tarpusavyje ginčijamės? Ar ne dėl pirmų vietų? Kiekvienas norime prastumti savus įstatymus, primesti savą nuomonę, užlipti kitam ant galvos, didžiuojamės priklausą įvairioms partijoms!.. Labai gaila, kad mūsų valdžios vyrai ir besibraunantys į valdžią pamiršta Kristaus žodžius: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

Žmonės visada nori pirmauti, tai tiesiog yra įgimta, ir tai nėra blogas noras. Vaikas nori būti pirmūnas klasėje, sportininkas – varžybų laimėtojas, mokslininkas pirmauti išradimų srityje ir t. t. Kristui yra svarbu mūsų pirmavimo motyvas. Paskutinės vakarienės metu Jėzus, visų nuostabai, numazgojo apaštalams kojas ir tarė: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vienas kitam kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 14–15).

Žmogus turi nusilenkti žmogui. Jeigu jis, Viešpats ir Mokytojas, pasilenkė prie savo mokinių, tai juo labiau Jo mokiniai turi pasilenkti vienas prie kito. Kiekvienos nuodėmės pagrinduose glūdi išdidumas. Kiekviena nuodėmė yra pažadinta savęs teigimo, mėginančio iškelti savąjį „aš“ viršum kitų ir net viršum paties Dievo. Būti „aukštesniu žmogumi“ yra kiekvienos nuodėmės vilionė. Norint sulaužyti pačią nuodėmės prigimtį, reikia, kad žmogus nusilenktų ne tik Dievui kaip savo Kūrėjui, bet ir žmogui kaip Viešpaties paveikslo nešėjui.

Savimeilė ardo Viešpaties paveikslą mumyse. Galiausiai Kristus ne tik mokiniams kojas nuplovė, jis už mus numirė ant kryžiaus, savo krauju nuplovė žmonių nuodėmes. Šitaip Dievui nusilenkus prieš žmogų, žmogus neturi kuo pateisinti savo išdidumo. Kojų plovimas yra kaip niekad nesibaigianti pareiga krikščioniškoje egzistencijoje. Mes galime gyventi bendruomenėje tik todėl, kad nusilenkiame – tarnaujame vienas kitam. Šv. Pranciškus Asyžietis suprato žmogaus nusilenkimą žmogui trimis ypatingomis apraiškomis – klusnumu, nekritika ir pagarba nusidėjėliams.

Čia kyla pagrindinis klausimas: kokią prasmę turi nusižeminimas? Ką reiškia žmogaus nusilenkimas žmogui? Kodėl krikščionis turi nusilenkti? Kodėl man negalima didžiuotis savos prigimties savybėmis: gabumais, grožiu, sveikata, jėga arba savo turtu, užimama visuomenėje vieta, jei tai man priklauso? Be abejo, klaidingai atrodytų, jei nusižeminimas būtų slėpimas to, kas iš tikro yra paties žmogaus. Išeitų, kad nusižeminęs gabusis turėtų elgtis taip, tarsi nieko negebėtų; nusižeminęs gražusis turėtų gėdytis savo grožio; nusižeminęs turtingasis – vaikščioti apskuręs. Tačiau toks elgesys neatitiktų tiesos, tiesiog tai būtų fariziejiškumas, neatvirumas ir net apgaulė.

Dažnai ne vienas tik apsimeta esąs nusižeminęs, o savo širdyje yra pilnas puikybės. Viskas žmogui yra duota Dievo – ir jo prigimtis su visomis jos savybėmis, ir jo turtas, ir jo užimama vieta, ir jo garbė, ir jo darbai, net pats jo tikėjimas yra Dievo dovana, todėl žmogus neturi kuo didžiuotis pats iš savęs. Žmogus yra šių dalykų nuomininkas. „Jei esi stipresnis – pagelbėk silpniems, jei protingesnis – patark neišmintingiems, jei turtingesnis – padėk pavargėliams, jei esi mokytas – nemokytiems“ (L. Tolstojus).

Jei artimo meilė lieka vien jausmas, tai nėra meilė, nes meilė yra veikimas.

Šiandien mes jaučiame ir svarbios kuklumo dorybės stygių. Kuklumas nusako tam tikrą žmogaus vertybinį santykį su savimi pačiu. Kuklumas yra išpuikimo, pagyrūniškumo priešingybė. Kuklus žmogus savanoriškai apriboja savo poreikius, nesiekdamas kokių nors išskirtinių privilegijų ar teisių. Kuklumo esmė pasireiškia vertinant save patį ir kitus. Kuklumą nusako toks vertinimo mastelis, kai, vertindami save, neperdedame savo nuopelnų ir pasiekimų, o vertindami kitus, nesumenkiname jų darbų bei laimėjimų. Kuklus žmogus labiau vertina ir gerbia ne save, o kitus, jis neiškelia ir nepabrėžia savo nuopelnų bei laimėjimų, nereiškia pretenzijų, kad jam skiriama mažai dėmesio. Kuo labiau išsilavinęs ir išmintingesnis žmogus, tuo jis kuklesnis. Kuklus žmogus, pasiekęs didelių rezultatų darbe ar mokslo srityje, nesipuikuoja ir nepriskiria jų vien sau suvokdamas, kad nė vienas, nors būtų ir labai talentingas, negali pasiekti didelių laimėjimų be kitų pagalbos ir paramos.

Pavydas – savimeilės ir egoizmo apraiška. Pavydas gali peraugti į atviros neapykantos žmonėms jausmą, susijusį su išdavyste, intrigomis, šantažavimu. Pavydas demoralizuoja asmenybę, ardo palankius žmonių tarpusavio santykius, pasėja įtarumą ir nepasitikėjimą. Pavydas yra pačių negabiausių ginklas.

Kristus sako: „Aš neieškau sau garbės: yra kas ieško ir teisia“ (Jn 8, 50). Popiežius Jonas Paulius II sakė, jog „Kiekvieno mūsų pašaukimas yra tarnauti kitiems, būti naudingiems kitiems. Su šitokia evangeliška vizija mūsų gyvenimas taps gražesnis, vertingesnis ir vaisingesnis ne tik šioje žemėje, bet ir amžinybėje.“ Kristus mokė: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26). Todėl ugdykime tarnavimo dvasią melsdami žodžiais: „Jėzau romusis ir nuolankiaširdi, padaryk mūsų širdį panašią į savo širdį.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-08.pdf