Mūsų gyvenimas yra Dievo dovana. Todėl už viską turime būti jam dėkingi: už saulę virš galvos, už Dievo palaikomą diena iš dienos sveikatą, už duonos gabalėlį, kurį valgome, už kerintį kūdikio šypsnį, už mirties patale sulauktą rytą, už nepažįstamo žmogaus mandagumo ar pagalbos gestą, už sveiką gimusį kūdikį. Dievas laukia iš mūsų dėkingumo, nes tai tikėjimo aktas. Štai kodėl dėkingumą išreiškiančiam parpuolusiam ant žemės prieš Viešpatį Jėzų Kristų samariečiui Jėzus tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave.“ Jėzus sako, kad ne jis išgydė, bet tikėjimas. Būtent šioje vietoje mes pajuntame šio sekmadienio Evangelijos glaudų ryšį su praėjusio sekmadienio Evangelija apie tikėjimą, mažą lyg garstyčios grūdelį, bet tikrą, autentišką. Atpažįstame dėkingą tikėjimą.

Jėzus skundžiasi nedėkingu žmogumi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Tai skaudus Jėzaus skundas. Nejaugi žmogus yra neišgydomas egoistas? Kokie nedėkingumo raupsai ėda mūsų sąžinę? Jėzus laukia iš mūsų dėkingumo manydamas, jog turėtume būti dėkingi už Dievo mums suteiktas dovanas. Jis dešimčiai raupsuotųjų neįsakė ateiti ir jam padėkoti. Jėzus manė, kad tikėjimas juos atves prie Viešpaties kojų išreikšti dėkingumą. Todėl pagalvokime, prisipažinkime labai nuoširdžiai, pirmiausia patys sau, ar mes nesame iš tų devynių nedėkingųjų?

Dėkingumas – žmogaus atsakas į tai, ką jis gavo iš Dievo. Evangelija, tikėjimas, išganymas – tai dovanos, už kurias reikia nepaliaujamai dėkoti. Išganymo kelias yra atvertas visiems. Tikėjimas išgano, kuomet leidžiame Dievui veikti per mus. Iš vienintelio sugrįžusio padėkoti samariečio Jėzus prašo ataskaitos dėl kitų devynių, kodėl jie neatėjo padėkoti. „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?“ Gal šiuo klausimu Kristus nori šio samariečio paklausti, kodėl jis nepaskatino, neparagino devynių likimo draugų padėkoti Dievui už išgydymą. Jėzus iš tikinčiojo nori, kad šis atliktų savo misiją gyvenime. Kad tikintysis skelbtų Dievo geradarybes, lyg samarietis balsu šlovindamas Dievą ir kviesdamas kitus taip daryti. Tikintysis yra atsakingas Dievo akivaizdoje už save ir už kitus. Jėzus norėjo išgydyti ne tik raupsuotųjų kūnus, bet ir jų tikėjimą.

Šio sekmadienio Evangelijoje mus pribloškia paradoksas: viena vertus, dešimties sunkiai sergančių žmonių didelis pasitikėjimas Jėzumi, o, kita vertus, jų nedėkingumas. Jėzus buvo jautrus draugystei, švelnumui, meilei, tačiau jį skaudino žmonių nedėkingumas, užmaršumas, neapykanta. „Jei apie žmogų gali pasakyti, kad jis nedėkingas, tai pasakysi blogiausią dalyką, kokį galima pasakyti“ (V. Šekspyras).

Iš visuomenės ištremti raupsuotieji buvo be namų, be artimųjų, be jokių teisių. Tad išgydyti jie pirmiausia skubėjo atlikti formalumus – pasirodyti kunigams, gauti iš jų leidimą sugrįžti į bendruomenę, į namus, pas savo žmonas, vaikus, bičiulius, draugus. Jiems buvo leista lankytis šventykloje, melstis su visais. Jaustis laimingiems Dievo vaikams. Tačiau jie užmiršo Tą, kuris juos išgydė. Tik vienas iš dešimties, svetimšalis, suprato, jog jis gavo naują gyvenimą iš Dievo rankų, ir sugrįžo švęsti savo pagijimo kartu su Viešpačiu.

Raupsuotieji Jėzaus Kristaus prašė stebuklo, kad jis juos stebuklingai pagydytų iš siaubingiausios visų laikų ligos. Kokie jie yra panašūs į mus! Šiandien labai dažnai Dievo prašome vos ne stebuklo, bet nesurandame laiko jam padėkoti. Dėl to jau taip seniai pranašas Izaijas dejavo sakydamas: „Nors ir elgiamasi gailestingai su nedorėliu, tačiau teisumo jis neišmoksta“ (Iz 26, 10).

„Daugelio žmonių dėkingumas tėra tiktai slaptas noras patirti dar didesnių geradarybių“ (F. de Larošfuko). Jėzus iš mūsų nelaukia mandagaus dėkingumo, nelaukia tokio dėkingumo, koks per televiziją ar kitas žiniasklaidos priemones išreiškiamas geradariams. Jėzus iš mūsų laukia nuoširdaus, džiugaus dėkingumo. Nes tik dėkodamas Dievui, žmogus ima suvokti ir įvertinti Dievo jam suteiktas dovanas.

Jėzų šiandien labai skaudina mūsų apsipratimas su šventaisiais sakramentais, ypač su Atgailos ir Eucharistijos sakramentais. Kodėl mes kartais atliekame išpažintį taip išdidžiai, teisindami save, o kitus kaltindami? Kodėl taip nenuoširdžiai atliekame tą šykščiai trumpą atgailą? Dažnai žmogus nesidžiaugia ir nedėkoja Dievui, kad šis atleido nuodėmes. Ar mes nepanašūs į tuos devynis pagydytus raupsuotuosius, kai vos ne vos, norom nenorom atliekame tą varganą išpažintį kartą per metus, Kalėdų ar Velykų laikotarpiu. Nuodėmė yra sielos raupsai. Nuodėmės bakterijos – pagundos, per kurias ji plinta tarp žmonių. Nuodėmė mus atskiria vienus nuo kitų. Ydomis ir silpnybėmis lyg aštriais kalavijais žeidžiame vieni kitus ir sykiu save.

Brangieji, nedėkingumas neleidžia augti tikėjimo malonei. Toks žmogus praranda Dievo malones, gautas už dyka. Atpratome Dievui dėkoti. Apaštalas Paulius sako: „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). Atitolink, Viešpatie, nuo mūsų bet kokį nedėkingumą, kuris mus įkalina egoizme ir trukdo priimti tavo dovanas. Padaryk, kad rūpintumės ne tik kūno, bet ir sielos sveikata. Padėk mums eiti tikėjimo keliu link Tavęs. Padaryk, kad mes suprastume, jog visos malonės ir dovanos ateina iš Tavęs. O Jėzau, Dangiškasis Gydytojau, suteik ir mums išgydymą, kuris teikia tvirtybės kūnui ir ramybės dvasiai. Dėl visko, ką iš tavęs gauname, tebūnie amžiais šlovinamas Tavo vardas!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-09.pdf