Kunigas Juozas Zdebskis teiginį: „Dievas yra meilė“ formulavo kaip dogmą. Kažin ar dogmų sąraše tikrai rastume taip lakoniškai ir tiksliai nusakytą Dievo esmę.

Kai kurie tikėjimo teiginiai niekada nebuvo iškilmingai paskelbti atskiro Bažnyčios Susirinkimo kaip dogmos. Jiems neiškilo tokių išmėginimų kaip Jėzaus prigimties ar valios klausimui. Nors ir nedogmatizuoti, tačiau esantys pačiame Apreiškimo šaltinyje – Šventajame Rašte, o ypač Evangelijose, Jėzaus žodžiuose – jie apibrėžė krikščionybės esmę. Teiginys, kad Dievas yra meilė, yra viena esminių krikščionybės tiesų, kaip ir Prisikėlimas. Dievo trejybinių ryšių tarp dieviškųjų asmenų esmė yra meilė. Jo imanentinio gyvenimo peržengimas kuriant regimąją ir neregimąją visatą vyksta iš meilės. Jo savęs apiplėšimo tampant žmogumi priežastis yra meilė. Jo auka ant kryžiaus žmonijai atpirkti yra iš meilės: „Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5).

Dievas yra meilė. Tai esminis teiginys apie Dievą. Didysis įsakymas, apibendrinantis visą krikščionišką moralę, kviečia meile atsakyti į begalinę Dievo meilę. Ir jei aš tikiu į Dievą, bet netikiu, kad Jis yra meilė, nesu krikščionis. Tikėdamas Dievą, bet netikėdamas, kad jis yra meilė, galiu būti judaizmo ar islamo išpažinėjas, bet ne krikščionis. Ant tikėjimo Dievu-Meile briaunos balansuoja mūsų krikščioniškas tikėjimas, mūsų buvimas krikščionimis.

Jei išgirstume kvietimą: kas iš jūsų tikite, kad Dievas yra meilė, ženkit penkis žingsnius pirmyn. Turbūt visi drąsiai galėtume tai padaryti. Tačiau ar pajėgtumėte išsižadėti savo tikėjimo sužinoję, kad Dievas nėra meilė? Ar pajėgtumėte neiti pas Dievą, jeigu jis nėra meilė? Ar pajėgtumėte pasakyti: „Dieve, jei Tu nesi meilė, nenoriu būti su Tavimi nei šiame gyvenime, nei amžinybėje“?

Manau, kad daugelis iš mūsų nepajėgtume to padaryti: nesinori rizikuoti prarasti ką nors, ką galima gauti, kad ir iš nemylinčio Dievo.

Šios situacijos apmąstymas atskleidžia daug krikščionybės problemų. Mūsų tikėjimas labai dažnai yra tikėjimas į Dievą, kuris yra kažkas kita nei Meilė, kartais net kažkas labai tolimo Meilei. Ir tokiu tikėjimu mes žalojame ir save, ir kitus. Viena, rodos, pamaldi moterėlė, kasdien švenčianti šv. Mišias ir priimanti šv. Komuniją, sako: „Aš nebendrauju su šiukšlėmis“, – ji taip vadina žmones, kurie klysta ar nusideda. Ir jai atrodo, kad jos tikėjimas teisingas, o Dangus jai – kone garantuotas. Bet ar toks elgesys panašus į Jėzaus? Jis „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Lk 15, 2b).

Tiesa, kad Dievas yra meilė, yra krikščioniškojo tikėjimo egzaminas. Tikėjimo į Jėzų – įsikūnijusį Dievą, apreiškusį, koks yra Dievas, – egzaminas.

Šį egzaminą išlaikyti labai sunku skaitant Senąjį Testamentą, kur į Dievo, įsakiusio „nežudysi“, lūpas sudėti paliepimai naikinti ištisas tautas. Tiesa, biblistų aiškinimai „nuima“ nuo Dievo dalį atsakomybės dėl kraujo upių Senajame Testamente. Pasak jų, kai kurios knygos, pasakojančios, kaip žydai užgrobdavo kitų tautų teritorijas ir išžudydavo tų tautų žmones, buvo parašytos praėjus keliems šimtams metų po tų įvykių. Jose funkcionuoja tokia mąstymo schema: jei tokie žiaurūs dalykai įvyko, vadinasi, Dievas tai leido; tiems dalykams įvykti Dievas leido per žydų tautą; tad galima sakyti, kad Dievas liepė žydų tautai tai padaryti.

Žydai vadovavosi anuometine karo teise, raginusia išžudyti visus, kad neliktų galinčių atkeršyti pagal kraujo keršto įstatymą. Pareiga atkeršyti už giminaičio mirtį būdavo paveldima kaip žemė ar kita nuosavybė.

Senajame Testamente ne kartą matome Dievą, kuris nėra meilė. Kaip skaitysime šiuos tekstus? Patikėdami Jo nemeile ar vis dėlto išsaugodami tikėjimą be įrodymų, paremtą vien Naujojo Testamento liudijimu? Ar patikėsime Meile, kuri paradoksaliai nepanaši į meilę?

Ryškiausia šviesa neįpratusiai akiai tampa tamsa. Gydytojas tėvas, pjaustantis savo sūnų, kad išoperuotų trūkusį apendicitą ar auglį, žvelgiant iš šalies ir nieko nežinant apie ligą, gali pasirodyti sadistas. Jobui, teisingai apkaltinusiam Dievą dėl visų savo nelaimių, Dievas pasiteisina vieninteliu argumentu: tu ne viską supranti.

Kokie rimti išbandymai ir iššūkiai tikėti Dievo meile buvo praeito amžiaus įvykiai: du pasauliniai karai, milijonų nekaltų žmonių kančia ir mirtys, koncentracijos stovyklos, tremtys, genocidai! Ir jei ne kryžius, Dievas tikrai neturėtų kaip pasiteisinti, kad, nepaisant visų žmogaus patiriamų baisybių, Jis vis dėlto yra meilė.

Kažin ar verta gyventi vardan Dievo, kuris negyvena dėl žmogaus. Mūsų tikėjimas rodo Dievą, kuris dėl žmogaus sutinka paaukoti visa, kas brangiausia, – savo laisvę, savo gyvybę, savo kraują, savo Sūnų. Viską. Jėzaus – Įsikūnijusio Dievo – gyvenimas nepalieka argumentų suabejoti Dievo meile. Į tokį Dievą verta tikėti. Vardan tokio Dievo verta gyventi. Tikėjimas į tokį Dievą nežaloja žmogaus ir jo santykių su kitais.

Yra esminis skirtumas tarp Dievo, kuris nors ir duodamas begalinės vertės dovanas dėl to nepatiria jokio nuostolio, ir Dievo, kuris apiplėšia save, ateina į pasaulį ir atiduoda viską, ką turi. Krikščionybė radikaliai skiriasi nuo kitų religijų. Kitose religijose Dievo gailestingumas yra visagalio, esančio virš visos kūrinijos, laikysena, jam nieko nereiškia duoti ką nors žmogui. Krikščionybė visai kitokia. Jėzus atiduoda patį save. Tai visai kitas Dievo „tipas“.

Į kokį Dievą mes tikime? Atsakyti labai svarbu. Nes nejučiomis imame panašėti į tą Dievą, į kurį tikime. Ir kartais ateizmas, tikėjimas žmonijos pažanga ar mokslu labiau papuošia žmogų nei tikėjimas iškreiptu Dievo paveikslu, Dievu despotu, kuriam norisi įtikti, kad kažką gautum.

Kunigas paklausė vaiką, koks svarbiausias krikščionybės ženklas, tikėdamasis atsakymo „Kryžius“. O vaikas atsakė: „Meilė“, ir kunigas jo nebetaisė.

„Meilė yra iš Dievo. […] Dievas yra meilė. […] Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo“ (1 Jn 4, 7. 8. 10). Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-04.pdf