Jėzaus laikais buvo įprasta kreiptis į rabiną ne tik religiniais, bet ir teisiniais reikalais. Tačiau Jėzus nėra linkęs imtis teisėjo vaidmens. Jis nemano, jog jam tinka spręsti palikimo klausimus. Nors į jį kreipęsis žmogus prašo autoritetingos pagalbos, Jėzus galiausiai atmeta jo prašymą dalyvauti palikimo dalybose. Joks žmogus, taip pat Žmogaus Sūnus nėra teisėjas vien savo galia, paties prisiimtais valdžios įgaliojimais. Kiekvienas teisėjas turi būti deleguojamas. Gali teisti tik tas, kurį Dievas paskyrė teisėju. Pasaulietinių teisinių pretenzijų įgyvendinimas nepriklauso Jėzaus misijai. Jėzaus Bažnyčia taip pat neturi imtis tokių užduočių ir leistis atitraukiama nuo savo tikrosios misijos. Kunigas nebūtinai turi būti visų dalykų ekspertas.

Jėzus permato prašančiojo ketinimus. Prašytojas skatinamas ne tiek troškimo įvykdyti teisingumą, kiek veikiau paprasto godumo. Jėzus kaip tik dėl to ir įspėja: tai yra iš anksto pasmerktas žlugti bandymas garantuoti gyvenimą. Gyvenimo saugumas anaiptol nepriklauso nuo turto dydžio. Žmogus kartais praranda pinigus, o gali atsitikti ir taip, kad dėl pinigų bus prarastas ir jų savininkas. Jėzus nenori dalyvauti tokiose užmačiose. Jis neatsisako padėti tikro skurdo, ligų ar bado varginamiems žmonėms. Tačiau nenori turėti reikalo su Mamona, pinigų skirstymu ar jų dauginimu. Jėzus nesako, kad pinigai yra savaime blogis, tačiau įspėja saugotis „bet kokio godumo“. Pasak apaštalo Pauliaus, „visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 10).

Jėzus pasakoja gąsdinantį pavyzdį apie turtuolį, kurio turtas nuolat didėja. Šį žmogų vargina vienintelis rūpestis, kur sudėti visas gėrybes. Jam neateina į galvą mintis turto perteklių išdalyti vargšams. Jis verčiau linkęs statydintis naujus gražius klojimus. Kai viskas parengta, o derlius tvarkingai ir saugiai sukrautas, šis turtuolis patenkintas kalba pats su savimi. Jis myli tik save ir savo gyvenimą. Dabar jo būtis užtikrinta: atsargų pakaks daugeliui metų.

Čia įsikiša Dievas. Kaip turtuolis galėjo būti toks kvailas, kad neatsižvelgė į gyvybės ir mirties Viešpatį?! Jis turės palikti gėrybių prikimštus klojimus ir išeiti anapus. Kas paveldės jo sukauptą turtą? Pirmajame skaitinyje iš Koheleto knygos primenama, kad turtą dažnai paveldi jokio darbo neįdėjęs žmogus. Pasinaudojęs gėrybėmis jis taip pat gali būti Viešpaties pašauktas į amžinybę. Visa turtuolio gyvenimo programa pasirodo esanti klaidinga.

Visi žemiškieji turtai lieka žemėje. Turtai pasirodo esą patvaresni už jų laikiną savininką, pašauktą iškeliauti. Jis išeina iš gyvenimo nuogutėlis, koks atėjo. Visą gyvenimą rūpinęsis vien savimi žmogus stoja Dievo akivaizdon kaip visiškas elgeta. Veikiausiai todėl turtuolius apima negeras jausmas pamačius gatvėje elgetą. Tai jiems tarsi pranašystė: būsi toks, koks dabar yra šis elgeta. Paskubomis krapštomos monetos, norint kuo greičiau atsikratyti nemalonaus vaizdo.

Tačiau yra geresnė galimybė: tapti turtingu pas Viešpatį. Kaip tai įvykdoma? Visa tai, ką duodame nuoširdžiai kaip išmaldą ar suteikiame paramą, kuo pasidalijame pagelbėdami kitam, nebūna prarasta. Taip turtėjame Dievo karalystėje. Vargšų rankos yra Dievo taupomoji kasa, kurioje kaupiami tūkstantiniai procentai. Dosniam sėjėjui žadama gausi pjūtis. Keliaudami į amžinybę drauge su savimi pasiimsime visus gerus darbus. Juk Šventajame Rašte rašoma, kad mūsų gerieji darbai mus lydi. Su tokia palyda galėsime stoti Dievo akivaizdoje kaip garbingi ir turtingi žmonės. Kas nori garantuoti savo būtį, apsisaugodamas nuo krizių ar mirties pavojaus, gali padaryti tai tik pas gyvenimo, mirties ir visų žemiškųjų turtų Viešpatį.

Apaštalas Paulius šiandienos skaitinyje ragina kreipti žvilgsnį aukštyn: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.“ Ragindamas kreipti žvilgsnį į aukštesnius dalykus apaštalas neniekina žemiškųjų reikalų. Neturime jų apleisti, reikia tik žvelgti į žemiškuosius dalykus amžinybės šviesoje. Taip įgyjame naują perspektyvą ir vertingumo mastą. Krikščionis atlieka paprastus darbus ir vykdo kasdienius įsipareigojimus nauju būdu. Duoti tampa svarbiau negu gauti, tarnauti – svarbiau negu viešpatauti, atleisti – svarbiau negu atmokėti tuo pačiu.

Kreipdamas žvilgsnį aukštyn žmogus tarsi širdimi įauga į Dievo rytojų ir amžinybę. Prancūzų rašytojas Viktoras Hugo pasakoja apie gatve einančią senyvą moterį. Ji išauklėjo vaikus, bet už tai pelnė tik nedėkingumą, visą gyvenimą dirbo, tačiau gyvena skurde, ji mylėjo, tačiau liko vieniša. Nepaisant visų nesėkmių, ši moteris laisva nuo bet kokios neapykantos ir kuo galėdama visiems padeda. Eidama keliu ji išsako neužgesintą viltį: „Rytojus turi būti.“

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0712/712hom4.html