Kiekvienais metais lapkričio pirmąją mintimis persikeliame į pomirtinį pasaulį. Modernusis žmogus, apsuptas civilizacijos gėrybių, apie jį vis rečiau susimąsto. Susirūpinęs šio pasaulio reikalais, jis turi vis mažiau laiko susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Kokia prasmė jam rūpintis amžinybe, jeigu jo sąmonėje nebeliko ne tik pomirtinio gyvenimo, bet ir paties Dievo. Neseniai ir mūsų šalyje buvo žadama įgyvendinti rojų ne kažin kur danguje, bet žemėje. Šiandien, po nesėkmingų pastangų sukurti žemiškąjį rojų, svajojam apie vieningą Europą, kurioje klestės gerovė. Taip ir neturime laiko pagalvoti, kas gi laukia čia pat – gal po dešimties, o gal po vienerių metų. Kad ir kas būtų, bet šį pasaulį reikės palikti ir iškeliauti anapus. Pasaulyje keičiasi kartos, vieni išeina, kiti ateina, tačiau amžinojo gyvenimo klausimas išlieka. Net ateistai ir laisvamaniai mirties akivaizdoje susirūpina savo likimu. Ką kalba apie amžinąjį gyvenimą Šventasis Raštas? Antrojoje Makabiejų knygoje pamaldi motina kankinamiems savo sūnums sako: „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą” (2 Mak 7, 22–23). Visi septyni broliai su savo motina mirė kentėdami, bet turėdami tvirtą prisikėlimo viltį. Išminties knygos autorius tiki, kad „teisiųjų sielos yra Dievo rankoje” (Išm 3, 1). „Viešpats bus jų karalius amžinai. Kas juo pasitiki, supras tiesą, ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų” (Išm 3, 9). Įsikūnijęs Dievo Sūnus nieko kito netroško, kaip tik žmonių laimės. Tam jis Dievo siųstas. Pasak Kristaus: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16). Jėzus nuolat pabrėžia nepalyginamą amžinojo gyvenimo vertę. Verčiau netekti rankos, kojos ar akies, kad tik laimėtum amžinąją laimę (plg. Mk 18, 8–9).

Šv. Paulius mūsų pomirtinį gyvenimą vadina amžinaisiais namais: „Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje” (2 Kor 5, 1). Ką žinome apie tuos amžinuosius namus? Nedaug tegalime apie juos pasakyti. Juk tai Dievo regėjimas veidas į veidą. Deja, šiame pasaulyje Dievą tegalime pažinti tik tikėjimo akimis. Net šv. Paulius, turėjęs ypatingų regėjimų, prisipažįsta, kad yra bejėgis ką nors pasakyti apie tai, ką „Dievas paruošė jį mylintiems” (1 Kor 2, 9). Šv. Raštas apie pomirtinę dangaus būseną kalba žemiškais vaizdais. Vienas toks pomirtinės laimės įvaizdis yra miestas. Pasak Laiško žydams autoriaus, „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo” (Žyd 13, 14). Šv. Jonas savo vizijoje jau mato Dievo mums rengiamą miestą: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apr 21, 2–4). Ar tai ne nuolatinė žmonių svajonė gyventi gražiame mieste, turėti patogų butą, naudotis visais miesto teikiamais patogumais ir pramogomis? Dievas mums rengia tą nuostabų miestą, kuriame nebebus nei skausmo, nei mirties, vien neapsakoma laimė.

Kitas dažnai Šv. Rašte aptinkamas pomirtinio gyvenimo įvaizdis – puota. Pranašas Izaijas skelbia: „Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais” (Iz 25, 6). Prisiminkime dešimtį mergaičių, kurios buvo pakviestos dalyvauti vestuvių puotoje. Penkios paikosios nepasirūpino savo žiburiams alyvos ir į puotos salę nepateko. Koks skausmas ir nusivylimas! O kokios laimingos protingosios mergaitės, kurios pasirūpino alyvos ir dabar sėdi prie vestuvių puotos stalo! Apreiškimo knygoje kalbama apie Avinėlio vestuves. Gausinga minia kviečia džiaugtis: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi” (Apr 19, 6–7). Šiandien pirmajame skaitinyje girdėjome kupinus vilties žodžius: „Paskui (aš Jonas) regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose” (Apr 7, 9). Viešpatie, dažnai girdime, kad į Avinėlio puotą nepateks nieko, kas sutepta. Ar galiu tikėtis dalyvauti tavo vestuvių puotoje? Bet iš kur danguje toji „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti”? Štai girdžiu tavo atsakymą: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiautus ir juos išbaltino Avinėlio krauju” (Apr 7, 14). Sustokime prie šių žodžių – kiek juose vilties! Ar gali būti toks apsiaustas, kurio nepajėgtų nuplauti Avinėlio kraujas? Vis dėlto, Viešpatie, negaliu užmiršti Paskutinio teismo ištarmės: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte” (Mt 25, 45). Šiandien meldžiu už save ir savo mirusiuosius artimuosius. Priimk, Viešpatie, mano atgailos pastangas, išbaltink mano apsiaustą, duok man pergalės palmę, kad su visais tavo atpirktaisiais galėčiau giedoti garbės himną amžinajai Meilei.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0619/619hom2.html