Užuot širdyje nešioję piktumą, turime teisę reikalauti savo teisės teisiniu būdu arba broliškai pataisyti žmogų, kuris mus įskaudino, kad neužsitrauktume nuodėmės dėl savo aplaidumo, o nusikaltėlis ir toliau neliktų neatgailaujantis. Jėzus Kristus nurodo mums tai daryti kuo mažiau įkyriai (Mt 18, 15). Vis dėlto viešos nuodėmės turi būti viešai ištaisytos (1 Tim 5, 20). Meilė turėtų reguliuoti mūsų skundus, rašo šv. Augustinas.

Kerštas pasinaudojant asmenine valdžia arba iš aistros, kaip pripažino patys pagonys, labiau tinka žvėriui nei žmogui (Musonijas). Septuaginta: „nesielk su įniršiu prieš savo tautos sūnų”. „(Calmet) Hebrajų „notor” reiškia išpuikti darant gera savo draugui. Hebrajų „rehaka” gali reikšti tavo kaimyną arba bet kurį žmogų, su kuriuo turime kokių nors reikalų. Taigi Dievas liepia mums mylėti svetimšalius kaip save pačius (34 eil.) ir pagelbėti savo priešui (Iš 23, 4). Klaidingus žydų prasimanymus visiškai paneigia Jėzus Kristus (Mt 22, 39). Anot šv. Augustino, turime mylėti skriaudėją, bet nekęsti skriaudos (šv. Augustinas, contra Faust. xix. 24.). Jei Dievas reikalavo, kad Jo tauta išnaikintų kanaaniečius, Jis neįgaliojo jų jausti kokį nors asmeninį priešiškumą jų atžvilgiu, bet jie turėjo veikti kaip Jo teisingumo tarnai. „Viešpatie, (labai teisingai sakė Filonas), mes nesidžiaugiame savo priešo nelaime, iš Tavo šventųjų įstatymų išmokę atjausti kitų nelaimę. Tačiau dėkojame tau už tai, kad išvadavai mus iš mūsų nelaimių. ” (Calmet)