Kartu su įstatymo mokytoju, mes klausiame Jėzų : „Kas yra mano artimas ?“: Kas tas žmogus, kuriam turiu atlikti meilės įsipareigojimą ?. Kuriai asmenų grupei turiu pritaikyti etiketę „artimi“? Be to, su šio Dievo žodžio žinovu, žinome, kad reikia būti atsargiam : Siracido knygoje yra parašyta (29, 20) : „Laiduok už artimą pagal savo išgales, bet žiūrek, kad pats neįpultum į skurdą”.

Iš tikrųjų Jėzus atsakydamas apgręžia klausimą. Palyginimo pabaigoje, Jėzus pateikia tikrą klausimą:„kam aš esu artimas?“ tiksliau sakant: „Kokiu būdu aš pats tampu artimu?“ Palyginimas pasakoja apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Jėzus išaiškina savo mokymą pristatydamas samarietį, tai yra blogai vertinamą žmogų. Ankstesniame skyriuje, evangelistas pasakojo epizodą, kai Jėzus su savo mokiniais, patyręs blogą priėmimą samariečių kaime, kai „graustinio vaikai“, tai yra apaštalai Jonas ir Jokubas, pasiūlė ugnies bausmę. (Lk. 9, 51-56)

Tačiau, čia samarietis, kaip pats Jėzus, neskirsto žmones į rūšis. Jo elgesio priežastis nėra prietaras, kurį samariečiai turi apie kitus žydus. Jis pasigaili. Jo širdis plyšta. Veikiausiai jo širdyje gyvuoja Dievo Žodis taip, kaip girdėjome pirmame skaitinyje : „tas žodis visai tau arti: jisai tavo lūpose, tavo širdyje, tu gali jo laikytis“. Dievo žodis yra arti samariečio, kuris jį įgyvendindamas, tampa šio žmogaus artimu. Kunigas ir levitas „pamato“ bet, praeidami kita puse kelio, tolsta nuo sužeistojo. Atvirkščiai, samarietis prieina prie to, kuris yra pusgyvis, pašvenčia jam savo laiko, savo pinigų, bet svarbiausia, jis atiduoda pats save : „Jis prieina prie jo, užpila ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarsto jas; paskui užkelia ant savo gyvulio…“.

Taip darydamas, jis užleidžia savo vietą aukai, ir šioje, tam tikra prasme, tampa kitu savimi, kad tas, kuris yra pusgyvis vėl atgautų sveikatą. Kokie nuostabūs mainai yra meilės mainai, kuriais samarietis iš dalies grąžina gyvybę bei sveikatą sumuštajam, ir pats gauna iš pilnatvės tos gyvybės, kuri yra amžinasis gyvenimas. „Eik ir tu taip daryk“ sako Jėzus baigdamas. Ką daro samarietis? Jis mato širdies žvilgsniu, prieina prie sužeistojo, ir visaip juo rūpinasi.

Jėzus tokiu pat būdu matė turtingą jaunuolį, kuris pateikė jam tą patį klausimą : „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą ? “ pasakęs apie Dievo įstatymą, Jėzus „meiliai pažvelgė į jį“. Tokiu meilės žvilgsniu žiūrintis į mus, Dievas įsikūnijimu tapo artimu kiekvienam iš mūsų. Jis priėjo prie mūsų Jėzaus asmenyje. Savo žodžiu ir sakramentais Jis mus gydo ir išgydo, jeigu priešas puola ant mūsų ir sužeidžia mus, tai yra, kai mes nusidedame. Jis atstato mus, kad mes savo ruožtu sugebėtume tapti artimu kitiems.

Evangelijos levitas ir kunigas praėję „kita puse kelio”, nutolo nuo amžinojo gyvenimo, nuo tikrojo gyvenimo. Taip pat turtingas jaunuolis atsisakė Jėzaus pasiūlytų mainų ir lobio danguje. Dėl to nusiminęs ir pasitraukė. Bet samarietis prisiartindamas gavo amžinojo gyvenimo dalį. Taigi Jėzus kviečia įstatymo mokytoją ir kiekvieną iš mūsų : „Eik ir tu taip daryk“, mat „ Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/87-xv-eilinis-sekmadienis-skaitiniai-ir-homilija-2013-c-metai.html