Mielì bróliai ir̃ sẽserys, pirmame šių̃ mišių̃ skaitinyje, antràsis ìš septynių̃ brólių niekìngam karãliui sãko: „Tù àtimi mùms dabartìnį gyvẽnimą; tačiaũ pasáulio Karãlius mùs, mìrusius dė̃l Dievo įstãtymų, prikel̃s amžinájam gyvẽnimui“. Šìtokiu būdù, kártu sù sàvo mótina ir̃ bróliais jìs patvìrtina sàvo tikė́jimą prisikėlimù. Dár priẽš Jė́zaus prisikėlìmą daũg žỹdų tikė́jo mìrusiųjų prisikėlimù taĩp, kàd galė́jo atidúoti sàvo gyvýbę kankinỹstės būdu. Tačiaũ nè visì žỹdai tuõ tikė́jo. Taĩ paródo sadukiejai, kuriẽ prasimanė móters sù septyniaĩs výrais istòriją, kàd išjuõktų jų̃ neĩgiamą tikė́jimą. Tuõ tárpu mẽs netrùkus giedósime: „Tikiù kū́no ìš numìrusiųjų prisikėlìmą“.

 Mẽs tìkime, kàd Diẽvas prikė́lė sàvo Sū́nų ìš numìrusių, ir̃ kàd prikel̃s visùs žmónes paskutìniąją diẽną. Tóks tvìrtinimas priklaũso atpirkìmui. Tóks yrà mū́sų – krikščiónių tikė́jimas. Jùk „Diẽvas nepadãrė mirtiẽs ir̃ nesidžiaũgia gyvų̃jų žūtimì“ (Išm 1,13). Diẽvas mùs sukū́rė pagal̃ sàvo pavéikslą, nemirtìngus kaĩp ir̃ jìs, tačiaũ kártu įspė́jo Pradžios knygoje: „Nuõ gẽro beĩ pìkto pažinìmo mẽdžio táu neleistà válgyti, nès kaĩ tìk nuõ jõ paragáusi, turė́si mir̃ti“. (Pr 2, 17). Adõmui nepaklùsus, pirmóji núodėmė pasklìdo žmonìjoje ir̃ sùžeidė mùs mirtinaĩ.

Atsakýdamas sadukiejams, Jė́zus paáiškina, kàd gyvàsis Diẽvas yrà gyvų̃jų Diẽvas. Visì, kuríems jìs dãvė gyvẽnimą, gyvẽna Jám. Todė̃l mirtìs tėra laikinà, nès Diẽvo dovanà ùž ją̃ stiprèsnė. Jaunàsis kankinỹs kalbė́jo apiẽ prisikėlìmą amžinájam gyvẽnimui, tačiaũ mū́sų tikė́jimo išpažinìmas yrà tikslèsnis: mẽs tvìrtiname kū́no prisikėlìmą. Jùk prisikėlìmas nėrà tìk síelos išlikìmas põ mirtiẽs. Diẽvas sukū́rė žmógų pagal̃ sàvo pavéikslą, kaĩp výrą ir̃ móterį sukū́rė juõs. Mẽs ẽsame panãšūs į̃ jį̃ nèt mū́sų výro ir̃ móters kū́nu. Todė̃l atstatýdamas mumysè sàvo pavéikslą, jìs mùs prikel̃s sù mū́sų kū́nu.

Mẽs ẽsame prikélti sù Krìstumi jaũ nuõ mū́sų krìkšto. Sù juõ mẽs sudãrome víeną kū́ną. Eucharìstijos metù, mẽs maitìnamės ámžinojo gyvẽnimo maistù: „Kàs válgo màno kū́ną ir̃ gẽria màno kraũją, sako Kristus, tàs tùri ámžinąjį gyvẽnimą, ir̃ àš jį̃ prikélsiu paskutìniąją diẽną“ (Jn 6, 54). Jė́zus nepaprastai grãžiai pasãkė, kàd mẽs jaũ ẽsame prisikėlìmo vaikaĩ. Štaĩ kàs dúoda prãsmę ir̃ krỹptį visám žẽmiškam gyvẽnimui.

Prisikėlìmo viltìs mùs ýpač rãgina laikýtis skaistýbės. Sutuoktìniams skaistýbė – taĩ atsidúoti víenas kitám, užuot ieškójus sàvo malonùmo. Vienuõliams – taĩ totalùs savę̃s dovanójimas – síela ir̃ kū́nu – Viẽšpačiui ir̃ bróliams. Dė̃l tõ, vienuõlinis gyvẽnimas jaũ panašùs į̃ prisikė́lusiųjų ámžinąjį gyvẽnimą. Šiamè gyvẽnime niẽkas neĩ tẽka, neĩ vẽda, ir̃ visì viẽnijasi sù angelaĩs Diẽvo šlóvei ir̃ tarnãvimui. Tuõ tárpu, mū́sų žẽmiškasis gyvẽnimas netùri tìkslo savyjè – taĩ lavybos, amžinýbės naujokýnas. Geriaũ praràsti gyvýbę negù nusidė́ti – šìtai suprãto visų̃ laikų̃ kankiniaĩ. Sàvo liùdijimu jiẽ mùs stìprina.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/148-a%C5%A1-j%C4%AF-prikelsiu-paskutini%C4%85j%C4%85-dien%C4%85%E2%80%9C-jn-6,-54.html