„Apleido mane Viešpats, užmiršo mane Dievas“ Brangūs broliai ir seserys, šiandien taip pat daug žmonių jaučiasi apleisti taip, kaip ir metais to pranašo, kuris yra pirmojo skaitinio autorius. Štai ką rašė lenkas žydas, Yossel Rashover, 1943 m., Varšuvos geto sukilimo metu. Tai skaitoma ant lapo, kurį jis paslėpė butelyje prieš miršdamas kartu su penkiasdešimt tūkstančių numalšinto maišto aukų. „Net atmestas toli nuo Jo, vis tiek ėjau paskui Dievą. Net jei Tu kankinsi mane, vis tiek tikėsiu Tave. Tai mano paskutiniai žodžiai, mano įniršęs Dieve. Tau nepavyks priversti mane Tavęs išsiginti. Tu viską padarei, kad aš įpulčiau į abejones, tačiau aš mirštu taip, kaip gyvenau, nepalaužiamai tikėdamas Tave“.

Dievo apleistas, jis buvo sujungtas su Dievu vien tik savo tikėjimu, bet kokiu tikėjimu! Toks liudijimas atitinka pranašų dejavimus:  „Kodėl mano skausmui nėra galo, skundėsi Jeremijas, o manoji žaizda tokia pikta, jog negyja? Ai, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, – vandenys, kuriais negali pasitikėti!“ (Jer. 15,18) ir psalmisto: „ Kaip ilgai, Viešpatie? Nejau slėpsiesi amžinai? Kaip ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis? Atsimink.“ (Ps 89, 47) Ant kryžiaus Jėzus pakartojo psalmisto skundą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27, 46 ir Ps 21 (22) 2). Tai Dievo atsakymas apleisto žmogaus šauksmui. Ant kryžiaus, apleisto žmogaus balsas tapo pačio Dievo balsu. Jėzuje, Dievas paėmė ant savęs visą žmonių kančios naštą, Jis prisiėmė visas žmonių nuodėmių pasekmes.

Pats nenusidėjęs jis tapo nuodėme dėl mūsų: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“. (2 Kor 5, 21). Šv. Augustinas sakė: „Kad paverstų savo teisumą mūsų teisumu, pavertė mūsų kaltes savo kaltėmis“. Dievo atsakymas kenčiančiai žmonijai – tai Jėzus nukryžiuotas, miręs ir prisikėlęs. Koncekracijos metu, celebrantas, veikdamas Kristaus asmenyje, „in persona Christi“, sako: „Tai yra mano Kūnas…tai yra taurė…mano Kraujo“. Jis nesako „Jo Kūnas“, nei „Jo Kraujas“. Tuomet kunigas tikrai priima Kristaus forma. Gal tai padėda suprasti, kaip Kristus tam tikra prasme, užėmė ant Kryžiaus bet kokio kenčiančio žmogaus vietą.

Ant kryžiaus Jis prisiėmė Jossel Rasover, iš Varšuvos geto šauksmą. Ant kryžiaus, Jėzaus šauksmas buvo kenčiančios žmonijos šauksmas, ir apleisto žmogaus šauksmas tuomet tapo pačio Dievo šauksmu. Tačiau Dievo atsakymas nėra atbaigiamas Didžiuoju Penktadieniu. Jis švyti tiktai Velykų ryto šviesoje. Tuomet prisikėlęs Viešpats patraukia mus paskui save, kad dalyvautume Jo triumfe taip, kaip šv. Petras patikslina savo laiške: „ Džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“. (1 Pt 4, 13.) Kyla klausimas: kaip šiandien, Dievas atsako jaučiantiems tai, ką pranašas išreiškė: „Apleido mane Viešpats...“? Ar krikščioniška viltis gali nepasiduoti baisybei ir skausmui pasiekus tam tikrą lygį? Iššūkis yra toks: ar galima surasti tokių, kurių viltis tam nepasidavė.

Ar yra vertų pasitikėjimo liudytojų, kurie visiškai nežmogiškomis sąlygomis skelbia šviesa ir gyvybe švytintį pomirtinį pasaulį? Iš tikrųjų tokių liudytojų yra. Jie padeda mums įeiti į Velykų slėpinį. Kai kurie pirmųjų šimtmečių kankinių mirties aprašymai pateikia mums pavyzdžių tiek pat tikrų, kiek sukrečiančių. Štai kas pasakojama apie 177 m. Lionio kankinius. Tarp jų buvo mergina Blandina, krikščionė, apie kurią laiško autorius rašo: „Ji pasiliko pati paskutinė. Trokšdama prisijungti prie savo bičiulių kankinių, ji buvo susižavėta ir džiugi dėl savo greito išėjimo taip, kaip viešnia einanti į karališkąsias vestuves. Po nuplakimo ir žvėrių puolimų, ją surišo tinklu ir atidavė buliui. Liudytojai priduria: „keleta kartų bulius išmetė ją viršun, bet vilties ir tikėjimo kupina, ji tęsė dialogą su Kristumi: Leiskite man išvysti mano sužadėtinį“ Galiausiai, jai buvo perpjauta gerklė.

Perskaitęs šį pasakojimą, Ernestas Renanas, devynioliktojo amžiaus prancūzas rašytojas, buvęs klierikas, bet vėliau palikęs tikėjimą rašė: „Niekur, jokioje religijoje, nemačiau tokio tikėjimo, tokios stiprybės, tokios meilės. Negaliu nieko kito, kaip tik nusiginkluoti“. Štai dar kitas vilties liudytojas. Skaitome tokį tekstą kito rašytojo, Pauliaus Claudelio prisiminimuose. Jis perrašo paskutinį laišką kunigo Drouant de Laizė, kuris buvo raupsuotųjų apaštalas Kojama kaime, Japonijoje ir mirė 1930 metais. Kunigas kreipdamasis į vienuolę rašė: „Koks džiaugsmas, neapsakomai saldus džiaugsmas: gydytojas mano, kad man lieka tik šešios ar aštuonios dienos gyventi. Tačiau prieš mirštant man reikia paskutinį kartą padėkoti Jums dėl Jūsų palankumo ir motiniškos meilės mano vargšams raupsuotiesiems. Ačiū, tūkstanti kartų ačiū. Dar aš drįsiu pateikti Jums paskutinį patarimą: Būkite linksma, visur ir visada, bet kokiu atveju. Mažiausias liūdesio jausmas Dievo atžvilgiu visada man nepatiko. Dovanokime Jam pritinkančią pagarbą. Tai entuziastinga pagarba sielos, kuri be paliovos virpa, degančia pasitikinčia ir, svarbiausia džiugia meile“. Ir rašytojas pakomentavo šias eilutes tokiais žodžiais: „Tėvą de Laizė pakeitė tėvas Iwashita“

Prašykime Dievą, kad būtume vilties liudytojais. Melsdami nebijokime išreikšti savo poreikius, savo kančią Dievui. Tačiau mūsų malda turi būti pažymėta pasitikėjimo ir meilės antspaudu. Kaip giedojome įžangos giesmėje: „Myliu Tave Viešpatie. Tu mano stiprybė, atrama, prieglobstis, išlaisvinimas“.

Viešpats nepaliaujamai atsiliepia į mūsų pasitikinčio maldą. Šiandien Jis vėl pakartoja: „Aš tavęs neužmiršiu“. Gal mūsų bičiuliai užmirš mus, bet Dievas tikrai neužmiršta mūsų. Jis yra tėvas, mūsų tėvas, kuris juk žino ko mums reikia žymiai geriau negu mes patys. Dar daugiau, net labiausiai mylinti motina tėra menkas dangiškojo tėvo rūpinimosi mumis atspindys. „Net jeigu ji ir užmirštų, sako Dievas, aš tavęs niekada neužmiršiu“. Taigi: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo ,kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2,9).

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/213-%E2%80%9Eapleido-mane-vie%C5%A1pats,-u%C5%BEmir%C5%A1o-mane-dievas%E2%80%9C.html