Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Mišių skaitiniai mums leidžia iš arčiau pažvelgti ir apmąstyti tikėjimo dorybės prigimtį, jos kilmę ir vaisius žmogaus gyvenime.

Evangelijos skaitinys mums nupiešia pabūgusių apaštalų sceną, kaip jie visi susirinkę draugėn aptarinėjo visus netolimos praeities įvykius: jiems netikėtą Jėzaus, jų Mokytojo, kančią ir mirtį, po to – tuščią jo kapą, moterų liudijimus Kristų regėjus prisikėlusį, galiausiai, pasakojimą sugrįžusių iš Emauso mokinių, kurie tvirtino atpažinę Jėzų, kai jis laužė duoną.

Tačiau, regis, kad iš visų šių įvykių ir pasakojimų, sudėtų į vieną krūvą, apaštalams nepajėgia užsižiebti tikėjimo kibirkštis.

Negana to, apaštalai, kaip pamaldūs žydai, turėjo gerai išmanyti Šventąjį Raštą: Mozės Įstatymą, Pranašus ir ypač Psalmes, kur buvo iš anksto pranašaujama apie Mesiją ir apie tai, kad jis kentėsiąs. Šiuo konkrečiu metu abejojantiems Jėzaus mokiniams galima pritaikyti apaštalo Pauliaus žodžius, kuriuos parašė laiške korintiečiams ir kuriais jis vėliau paaiškins savo tautiečių netikėjimą į Kristų: Bet jų protai buvo apakinti. Iki šios dienos … gaubtuvas lieka nenuimtas skaitant Senąjį Testamentą, nes jis nuimamas Kristuje. Net iki šios dienos, kai skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį (2 Kor 3, 14–15).

Taip nutiko ir su apaštalais – nepakanka nei Šventojo Rašto pranašysčių, nei gyvo kitų žmonių liudijimo, kad jų tikėjimas į Kristaus prisikėlimą būtų pagrįstas ir tvirtai laikytųsi. Vien tik tą dvejonių vakarą asmeniškai pasirodęs Jėzus, kaip sako šiandienos Evangelija, įstengia, o ir tai ne spontaniškai, ne akimirksniu, išblaškyti savo mokinių abejones ir netikėjimą. Jėzaus šalia buvimas ir jo žodis, kuris sugeba uždegti širdis, yra vienintelė sąlyga ir priemonė, galinti atverti akis ir paruošti širdį tikėjimo dovanai priimti. Tai reiškia, kad tikėjimas į Kristaus prisikėlimą, arba kitaip – tikėjimas į pilnutinį Kristaus slėpinį, yra paties Prisikėlusiojo Kristaus dovana, jo malonė, kurią jis suteikia per savo Dvasią.

Tokiu būdu Jėzus asmeniškai, nors ir neregimai, yra siunčiamas ir pasitinka kiekvieną, ir iš tokio susitikimo žmoguje gali gimti tikėjimas, bet su sąlyga, jeigu tik žmogaus širdis bus tam pasiruošusi ir imli, kaip toji derlinga žemė palyginime apie sėjėją. Ir kita vertus, kas tiki ir išpažįsta Kristaus prisikėlimą, yra ir pats asmeniškai susitikęs su Kristumi. Tikėjimui į Kristų priklauso tai, kad atsiveria gili Raštų prasmė. Evangelija tai išreiškia žodžiais: Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, o apaštalas Paulius savo ruožtu sako, kad Kristus nuima nuo Senojo Testamento gaubtuvą, kuris jį dengia.

Suprasti Raštus šiuo atveju nereiškia juos moksliškai permanyti, sugebėti išsamiai paaiškinti kiekvieną žodį ir kablelį, bet greičiau įžvelgti Dievo užmojį, jo žmonijos atpirkimo ir išvadavimo iš nuodėmės planą, kuris prasideda jau nuo pačios pasaulio sukūrimo pradžios. Įtikėjęs šventasis Petras, dar taip neseniai paniręs neviltyje ir abejonėse, pats savo ruožtu su pasitikėjimu skelbia Jeruzalės gyventojams gerąją naujieną apie Kristų, iš Dievo perspektyvos jiems paaiškindamas visus su Jėzumi susijusius įvykius, kurie neseniai dėjosi Jeruzalėje. Apaštalo Petro kalboje apie Jėzaus mirtį ir prisikėlimą iš numirusių ištarti jo žodžiai: Tuo būdu Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent, kad jo Mesijas kentėsiąs – yra tikslus atgarsis paties Kristaus žodžių, kuriuos jis pasakė išsigandusiems ir dvejojantiems apaštalams: ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse.

… Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių. Tikėjimo dovana apaštalą Petrą skatina spontaniškai širdimi ir protu priimti Dievo išganymo planą, suprantama, ir Kristaus kančią ir mirtį. Tikėjimas jį perkeičia kaip žmogų, apšviečia ir pakylėja jo protą, įgalina žvelgti į viską su Dievo mintimi ir tokiu būdu regėti visumą. Šventasis Petras radikaliai skiriasi nuo anų dienų žvejo Petro, kuris dar tik žengė pirmuosius žingsnius paskui savo Mokytoją Kristų ir net bandė jį atkalbinėti nuo kančios ir mirties. Jėzus už tai jį griežtai subarė tardamas: Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių (Mt 16, 23). Autentiškas tikėjimas, kaip yra apaštalo Petro atveju, taip pat bus regimas kiekvieno žmogaus laikysenoje. Apaštalas Jonas tikinčiojo žmogaus laikyseną apibrėžia Dievo įsakymų arba jo žodžių laikymusi.

Jis tikėjimą į Kristų sutapatina su Kristaus pažinimu. Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Tikėjimas, kurį pagrindžia Dievo įsakų, ypač meilės artimui įsako, laikymasis išvaduoja iš iliuzijos ir įkurdina tiesoje. Ir kita vertus, tiesos pažinimas žmogui yra šviesa jo gyvenimo kelyje. Kaip Kristus savo viešosios veiklos pradžioje, taip ir apaštalas Petras analogiškais žodžiais ragina savo klausytojus atgailai ir atsigręžimui į Dievą, kad būtų nuplautos nuodėmės. Tikėjimo ir Dievo pažinimo prigimtis reikalauja, kad jie neturi sustoti vietoje, bet nuolatos augti, kadangi pats Dievas yra neaprėpiamas. Kiekviena diena reikalauja vis naujų tikėjimo aktų. Prašykime Dievą, kad sužadintų mumyse tikrą tikėjimą, kuris neapsiribotų vien tik žodžiais, bet mus paskatintų jį paliudyti mūsų gyvenimu ir darbais, kad tokiu būdu mes tikriau pažintumėm Dievą ir kad Dievo meilė mumyse augtų ir pasiektų savo pilnatvę. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/364-homilija-iii-velyk%C5%B3-sekmadienis-2015-b.html