Brangūs Broliai ir Seserys, Kalėdų naktį ir ankstyvą rytą girdėti evangelijos skaitiniai mus nukėlė į tą praeities įvykį, nutikusį Betliejuje daugiau kaip prieš du tūkstančius metų, kada Jėzus, gyvojo Dievo Sūnus, įžengė į žmonių istoriją ir pasirodė kaip gležnas trapus žmogus – mažas vaikelis, turintis kūną ir kraują, gimęs iš Mergelės Marijos. O šiandienos mišių skaitinyje evangelistas Jonas pristato mums kitokią Jėzaus kilmę, kada žmonių istorija ir pats laikas dar neegzistavo. Jėzus, sakoma Jono Evangelijos prologe, yra žmogumi tapęs Dievo Žodis.

Jau pačioje pradžioje, kai dar pats žodis „pradžia“ nepriklauso laiko matavimo žodynui, Dievo Žodis (LOGOS) kaip amžinasis Sūnus buvo pas Dievą. Dievas Tėvas šiuo amžinuoju Žodžiu, savo Sūnumi, su meile išsako visą savo esybę ir prigimtį. Laiške Žydams apie Dievo Sūnų yra sakoma: Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas. Per savo Sūnų Dievas Tėvas pašaukia visatą į būtį. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.

Jėzus, kaip Dievo Žodis, yra šaltinis – pirmasis pradas, iš kurio visa kyla. Taip per amžinojo Sūnaus rankas Dievas sukuria žmogų – pasak mišių maldos žodžių – nuostabiai kilnų. Kiek žmoguje atsispindėjo Dievo paveikslas, tiek jame buvo šviesos ir gyvybės, kurios gilus šaltinis yra žmogaus draugystė su Dievu. Tačiau šią draugystę su Dievu pažeidė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė, o atstumą tarp Dievo ir žmogaus dar labiau padidino jau šį kartą kiekvieno žmogaus asmeninės nuodėmės.

Ir nors tokiu būdu per visuotinį nuosmukį didėjo tamsa tiek pasaulyje, tiek atskiro žmogaus viduje, tačiau tamsa tikrosios šviesos neužgožė, nuodėmė nesunaikino Dievo paveikslo žmoguje. Dievo Sūnaus Įsikūnijimas yra vienas didžiausių Dievo gailestingumo slėpinių ir stebuklų. Dievas buvo visiškai laisvas palikti žmogų jo laisvai pasirinktame kelyje, kuris vedė tik į neviltį ir į nebūtį, kadangi jis vedė tolyn nuo Dievo. Tačiau negana to, kad Dievas neapleidžia to, ką jo rankos sutvėrė, jis dar priedo tam, kad atkurtų žmogų, pasirenka tokias priemones, jog atpirkimo darbas pranoksta patį sukūrimą. Kaip sako mišių maldos žodžiai: sukūręs žmogų nuostabiai kilnų, dar nuostabiau pakėlei nupuolusį.

Nors Dievo visagalybei egzistavo daugybė kitų būdų kaip atpirkti žmogų, nesusitepant, žmogiškai kalbant, rankų, tačiau jis panoro prisiimti mūsų trapią prigimtį, kad ši giminystė su žmogumi jį padarytų nemirtingu. Dievas nepasitenkina tuo, kad atperka žmogų iš nuodėmės, tarsi apsiribodamas atkurti vien tik tai, kas buvo žmogaus prarasta, ir po to žmogų vėl pastatyti į išeities tašką nuo ko viskas prasidėjo. Ne, Dievas per savo Sūnaus įsikūnijimą žmogų aprengia nauju kilnumu.

Dievo Sūnaus užgimimas yra kartu ir naujas žmogaus užgimimas, kiekvieno mūsų užgimimas. Pas žmones atėjęs ir vienu iš jų tapęs tas, kuris apie save sako: Aš esu Pradžia ir Pabaiga, atveria naują buvimo žmogumi būdą. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais. Tiesa, visi tikintieji Jėzų iš pradžių yra „užgimę iš kraujo ir vyro norų“, nes tokia yra mūsų visų bendra žmogiška prigimtis, tačiau vis gi tikinčiame žmoguje yra šis tas, yra dovana, kuri nekyla iš žmogaus prigimties, iš kūno ir kraujo, bet pranoksta prigimtį. Jau pats tikėjimas į Jėzų, kaip dieviškoji dorybė, neatsiranda iš žmogaus proto ir valios pastangų, bet yra speciali Dievo malonė ir palaiminimas.

Apaštalui Petrui, išpažinusiam Jėzų kaip Mesiją ir Dievo Sūnų, Kristus pasako: Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje (Mt 16, 17). Tikėjimas savo ruožtu dovanoja naują gimimą: žmonės įžengia į Jėzaus Kristaus kilmę, tampančią ir jų pačių kilme. Remdamiesi Kristumi, per tikėjimą į Jį jie dabar yra užgimę iš Dievo. Ir šis atgimimas iš aukštybių, kuris žmogų padaro dieviškosios prigimties dalininku, įgalina žmogų atlikti šviesos darbus ir aplink save skleisti Dievo karalystę.

Žmogaus sudievinimas atveria jam kelią į Švenčiausiosios Trejybės intymumą, kuris pilnai išsiskleis palaimintajame regėjime. Dievo Sūnaus įsikūnijimas dar priedo turi labai konkrečių padarinių žmogaus dorybių išsiskleidime. Visų pirma, žmogaus tikėjimas įgauna stipresnį pagrindą, kuomet jis tiki, kad Dievas jau ne per pranašus ir ne vien tik nuotrupomis jam kalba, bet prabyla asmeniškai, žmogaus lūpomis ir žmonėms suprantama kalba. Žmogaus viltis taip pat yra pakylėjama, nes tas faktas, kad Dievas sau prisiima žmogaus prigimtį, yra akivaizdžiausias įrodymas, kaip stipriai Dievas mus myli. Dievo įsikūnijimas sukursto ir žmogaus meilę.

Jeigu Jėzus dėl mūsų ir mūsų išganymo palieka Dangiškojo Tėvo glėbį ir leidžiasi į mūsų atpirkimo kelionę tai ir žmogus savo ruožtu, matydamas tokį Dievo meilės spontaniškumą, yra raginamas meile atsilyginti už meilę. Galiausiai, Kristus, naujasis Adomas, žmogui apreiškia, koks turi būti autentiškas žmogus, kuris atitiktų Dievo pirminį planą. Jėzus tokiu būdu žmogui tampa sektinu pavyzdžiu. Žmogus, kuris savo gyvenime atkartoja Kristaus vidinį nusistatymą bei meilės ir gailestingumo veiksmus, tikrai galės pasakyti, kad jo buvimas žemėje nėra veltui ir kad gyvenimas nėra tuštybė.

Brangūs Broliai ir Seserys, tegul užgimusio Atpirkėjo gležnumas ir pasidavimas į žmogaus rankas išsklaido klaidingą užsirūstinusio dėl mūsų nuodėmių Dievo-Teisėjo įvaizdį, tegul pranyksta baimės ir pasitikėjimo stoka, kad mes galėtume plačiai atverti mūsų širdis dieviškosios įsūnystės malonei. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/422-kal%C4%97d%C5%B3-dienos-mi%C5%A1ios-homilija-2015-c-metai.html