Iš 17, 8–13: Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitai
Ps 121, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. P.: Te mums padeda Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.
2 Tim 3, 14 – 4, 2: Kad Dievo žmogus taptų tobulas
Lk 18, 1–8: Dievas apgins teises savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi

Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Šiandienos Evangelija pateikia mums mokymą apie maldą. Reikia melstis, visuomet melstis, nepaliauti. Dėl Mozės maldos izraelitai nugalėjo Amaleką ir jo kariauną. Mozė meldė ant kalvos viršūnės, izraelitai kovojo lygumoje. Maldos vieta ir kovos vieta Maldos vietos yra bažnyčios, vienuolynai, vieta, skirta melstis jūsų namuose. Miesto ir miestelio bažnyčios yra besimeldžiančios bendruomenės vietos. Jos yra kaip Dievo pirštas. Visos šios maldos vietos tam tikra prasme yra kalvos viršūnės, ant kurių atliktos maldos yra pergalės priežastis tų, kurie kovoja lygumoje. Šie kovotojai yra ganytojai, misionieriai, kitaip tariant, visi krikščionys. Kaip sako Timotiejus, jie skelbia Dievo žodį, veikia laiku ir ne laiku, žodžiu ir elgesiu pasaulyje, kuris dažnai nepriima Evangelijos mokymo.

Dar daugiau. Galima sakyti, kad maldos vieta ir kovos vieta yra kiekviename iš mūsų ir kad mūsų pašaukimas yra suvienyti maldą ir darbą. Mums reikia sekti grįžusius iš tremties žydus, kurie atstato Jeruzalės tvirtovės sienas: kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą. Žydų ginklas buvo maldos simbolis. Dykumoje alkanas Jėzus, Šėtono gundomas, nenaudojo kito ginklo, tik Dievo Žodį. Malda ir darbas. Ora et labora Su šventuoju Pauliumi mes galime sakyti: Mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. 

O mes nugalime malda ir darbu. Be to, malda yra tikras darbas. Anot vieno dykumos tėvo, nėra sunkesnio darbo už maldą todėl, kad priešai stengiasi trukdyti, kai tik žmogus nori melstis. Mozei rankos apsunko. Tai yra kaip simbolis to, kad melstis yra sunku. Ypač yra sunku ištvermingai melstis, Dievui tylint. Biblijoje daug žmonių skundėsi tylinčiam Dievui: Kaip dar ilgai nedorėliai džiūgaus? – dejuoja psalmininkas (Ps 94, 3). Antrame Petro laiške paaiškinama, kodėl Dievas ne iš karto atlieka tai, ko prašome: Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. (2 Pt 3, 8)

Tikrai yra paradoksas: Jėzus tvirtino šiais žodžiais: Nejaugi Dievas delstų <…> padėti? Netrukus jis apgins jų teises. Jeigu neteisingas teisėjas išklausė našlės maldavimą, juo labiau Dievas, būdamas teisus ir mūsų tėvas, išklausys mūsų maldavimus. Tačiau patirtis moko mus, kad tikrai Dievas delsia. Dažnai mes nematome savo maldų vaisių. Kodėl gi Dievas delsia? Gal pirmoji priežastis ta, kad mūsų tikėjimas yra per silpnas. Pats Viešpats klausia sakydamas: Atėjęs Žmogaus Sūnus ar beras žemėje tikėjimą? Kartą, mokiniai paklausė Jėzų: Kodėl mes patys nepajėgėme išgydyti šio berniuko? Jėzus jiems atsakė: Dėl silpno tikėjimo. (Mt 17, 20)

Kai mes prašome Dievą malonės, tinka pradėti mūsų maldą šiais vaiko tėvo žodžiais: Tikiu! Padėk mano tikėjimui. Kita priežastis, kodėl Dievas delsia atlikti mūsų maldavimus yra ta, kad jis nori nutyrinti mūsų būdą suvokti Dievą. Dievas nėra malonių teikimo automatas. Jis nėra mūsų skolininkas. Dievo atidėliojimai skaistina mūsų širdį. Jie reiškia, kad visa tai, ką gauname, yra Dievo dovana, vaisiai, už kuriuos jis nepagailėjo net savo sūnaus, neišmatuojama meilės mums. Dievo atidėliojimai suvienija mus su Jo Sūnaus kryžiumi, kad taptumėme jo prisikėlimo šlovės dalininkais. Laukti ir ištvermingai laukti to, ko prašome, yra sunku.

Tačiau reikia nesiliauti prašyti malda, nors Dievas tyli. Turime sekti našlės, kuri įkyri teisėjui, kad jis apgintų jos teises, ar sekti atkaklaus draugo, kuris atėjo vidurnaktį prašyti duonos, pavyzdžiu. Tačiau jeigu mes negauname to, ko melsdamiesi prašome, gal dėl to, kad mes užmiršome vieną Jėzaus perspėjimą: Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. (Jn 16, 24) Dėl to visos liturginės maldos kreipiamos Tėvui jo Sūnaus vardu, nes vienintelė visagalė malda Dievui yra ta, kuri yra atlikta jo Sūnaus vardu. Dabar mes pakartosime išpažinimą savo tikėjimo, kuris būdamas stiprus gali perkelti kalną.

Po to mes kreipsimės į Dievą su savo prašymais Visuotinėje maldoje. Eucharistijos malda mes susivienysim su kentėjusio, mirusio ir prisikėlusio Viešpaties dėkojimo malda. Dabar, gyvendamas savo Tėvo šlovėje, jis užtaria mus. Pagaliau priimsime komuniją, kuri mums rodo, kad Dievo atsakymas pranoksta visa, ko prašome, ir kad jis duoda daug daugiau negu visa, ko trokštame.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/477-xxix-eilinis-sekmadienis-homilija-2016-c.html