Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Mūsų Motina Bažnyčia mus užvedė į liturginių metų viršūnę. Stovėdami ant šios viršūnės, visi esame kviečiami išgyventi Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šis išgyvenimas yra itin svarbus, nes būtent iš jo išteka ir į jį suteka visas mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kad tikrai tai išgyventume, mums svarbu, kad kartu su visa Bažnyčia išpažintume šio slėpinio ir sykiu mūsų tikėjimo pamatinį branduolį – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė. Dėl liturginių apeigų mes galime šią tikrovę išgyventi šiandien, dabar, o išgyventi šią tikrovę dabar – tai sykiu ir patirti išganymą dabartyje.

1. Ką tik girdėta Evangelijos ištrauka mus tarsi kviečia kartu su Marija Magdaliete ir kita Marija ateiti prie Viešpaties kapo. Šios moterys atėjo prie Viešpaties kapo po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai. Mums, krikščionims, tai itin reikšmingi žodžiai, labai glaudžiai susiję su šios nakties reikšme. Šabas pasibaigė, o su juo ir visa savaitė. Kaip šioms moterims, taip ir mums aušta pirmoji savaitės diena. Mums pirmoji diena yra daugiau nei eilinės savaitės pradžia, o ši aušra yra daugiau nei eilinės savaitės dienos aušra. Tai kuo ši diena yra daugiau už kitas?

Dėl Kristaus prisikėlimo ši diena mums yra naujo žmonijos istorijos etapo pradžia. Dar daugiau, ši diena – tai naujo mums pasirodančio pasaulio aušra. Pirmuosius krikščionis Kristaus prisikėlimo žinia sukrėtė taip stipriai, kad jiems ši pirmoji savaitės diena jau nebebuvo senojo pasaulio tąsa, bet naujos kūrinijos pradžia. Jie suvokė, kad kaip Dievas pasaulio kūrimo pradžioje pirmąją dieną sukūrė dangų ir žemę, taip Kristaus prisikėlimo dieną jis kuria naują dangų ir naują žemę. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę“, – sako apaštalas Jonas. (Apr 21,1)

Įvyko kažkas radikaliai nauja. Ir visi mes esame kviečiami įeiti į šią naują erdvę. Tai pasaulis, kuriame mirtis ir visi jos skausmingi padariniai nebeturi paskutinio žodžio. Amžinoji, neatšaukiama mirtis jau nugalėta, ji įveikta, kaip ką tik Evangelijos skaitinyje girdėjote apie kareivius, kurie pastiro lyg negyvi.

2. Šią pirmąją savaitės dieną moterys ateina prie kapo, bet kapas prieš jas užvertas. Tai kapas, kuriame buvo paguldytas nukryžiuotas Jėzus. Tai kapas, kuriame paguldomi visi Jėzaus mokiniai, per krikštą išgyvenantys jo mirties ir prisikėlimo slėpinį. Kapas užverstas akmeniu, o ką reiškia šis akmuo?

Ant angos užristas akmuo žymi visišką žmonijos, uždarytos nuodėmėje, nepajėgumą. Jis žymi įkalinimą mirtyje. Turbūt ne vienas iš mūsų, o gal ir dažnas jaučiasi panašiai. Dažnas iš mūsų jaučia, jog neturi jėgos kilti Dievo link. Neturime sparnų, galinčių nunešti mus į aukštumas. Neįstengiame kopti aukštyn ir vis tik veržiamės ten: Iš gelmių šaukiausi Viešpaties, – sako psalmistas. Mūsų gyvenime irgi yra užverstų akmenų, esame ir įkalinti: sunki liga, nepakeliami santykiai su artimaisiais, įvairios mus varginančios priklausomybės, neišsiskleidžiantis gyvenimas ir t. t.

3. Tačiau įvyksta stebuklas. Dievas įsiterpia, nes „Staiga smarkiai sudreba žemė: Viešpaties angelas nužengia iš dangaus, nurita šalin akmenį ir atsisėda ant jo. […] Jis sako moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs.“

Brangūs broliai ir seserys, susirinkome, kad atnaujintume (dar kartą pasakykime) širdimi ir protu savo visišką pritarimą šiai tikrovei ir ją išpažintume – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės ir mirties. Jis tai padarė už mus ir dėl mūsų.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė savo dienoraštyje parašė nuostabius žodžius: „Kai manyje kyla audra, į tave, Jėzau, keliu savo galvą, ir tavo gailestingame žvilgsnyje įskaitau tokius žodžius: Vaikeli, dėl tavęs sukūriau dangų.“

Pasinaudodami šiais Teresėlės žodžiais, galime sakyti, kad Kristus šią akimirką į kiekvieną iš mūsų kreipiasi, sakydamas: „Vaikeliai, draugai, dėl jūsų sutikau mirti, dėl jūsų prisikėliau, dėl jūsų sudrebėjo žemė, dėl jūsų nuristas šalin akmuo, dėl jūsų štai kuriu naują žemę ir naują dangų, dėl jūsų pirma jūsų einu į Galilėją, visa tai padariau dėl jūsų.“ Ir angelas priduria moterims: „Skubiai duokite žinią mokiniams. Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją.“

4. Vienas vienuolis išvyko į Afriką gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Jis gyveno ramiai islamo išpažinėjų krašte, duoną užsidirbo savo rankomis. Dėl baimės ir diskretiškumo niekam neprasitarė, kad jis yra krikščionis. Netrukus pas jį pradėjo vaikščioti vienas musulmonas, nesuprasdamas, ką šis europietis čia veikia, bet gerbdamas jį dėl jo keisto ir paslaptingo gyvenimo būdo. Ši draugystė tęsėsi apie 20 metų. Tik vėliau musulmonas iš kitų sužinojo, kad tiek metų artimai bendravo su krikščionimi vienuoliu. Kitą dieną pas jį atėjęs jam sako: „Kodėl tu man nesakei, kad esi krikščionis? Ar žinai, ką reiškia tiek laiko gyventi be Kristaus?“

Brangūs broliai ir seserys, o mes ar žinome, ką reiškia gyventi su prisikėlusiu Kristumi? Ar žinome, ką reiškia kitiems nesakyti ir netgi slėpti, kad esame krikščionys?

Jei Jėzus prisikėlė, vadinasi, jis gyvas, jei jis gyvas, jis eina pirma mūsų ir lydi mus pasaulio keliuose, o jei jis mus lydi, tuomet kas gali mus nuo jo atskirti? Kas gali atimti iš mūsų jo meilę? Jei Jo visagalė meilė mus gaivina, tai kaip ją galime pasilikti tik sau? Kaip galime ja nesidalinti?

Mano viltis, Kristus, prisikėlė, jis eina pirma mūsų į Galilėją. Per netrukus prasidėsiančią Eucharistijos liturgiją kelkime savo širdis aukštyn, atverkime mirusiam ir prisikėlusiam Kristui savo vidų, kad jis mus atnaujintų, išmestų iš mūsų širdies nuodėmės bei mirties nuodus ir įlietų Šventosios Dvasios gyvybę teikiančių syvų – dieviškąjį ir amžinąjį gyvenimą, kurį galėtume perduoti kitiems.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/498-velyknak%C4%8Dio-homilija-2017.html