Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę … Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelija ir vėl kreipia mūsų žvilgsnius į Kalėdų nakties įvykį, ragina pamaldžiai apmąstyti Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, tik šįkart kviečia stabtelėti prie Mergelės Marijos motinystės.

Išties, šiandien Bažnyčia švenčia švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius trumpais žodžiais pamini tą, kurios dėka Dievo Sūnus su žmogaus prigimtimi įžengia į pasaulį: tai Marija iš Nazareto, tapusi Dievo Motina.

Pirmasis Mišių skaitinys pateikia seną kunigų palaiminimo maldą, kurią Viešpats perdavė Mozei, kad jis jos pamokytų Aaroną ir jo sūnus: Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę! Minėdami Mergelės Marijos, Dievo Motinos, iškilmę, galime drąsiai sakyti, kad Marija buvo pati pirmoji, kuriai šis palaiminimas buvo skirtas ir pilnai pasiekė savo kulminaciją. Išties, jokiame kitame kūrinyje taip neatsispindėjo Dievo veidas, kaip Marijoje, kuri, padovanojusi kūną Dievo Sūnui, suteikė žmogišką veidą Amžinajam Žodžiui, dėka ko visi gali jį kontempliuoti.

Patirdama šio palaiminimo išsipildymą, Mergelė Marija giedojo Magnificat giesmėje: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę (Lk 1, 47-48), kitais žodžiais tariant: „Viešpats atgręžė savo veidą į mane ir suteikė man gerovę“. Tai kas liturginiame tekste išversta žodžiu „gerovė“, hebrajiškame tekste atitinka žodį „shalom“, dar kitaip verčiamą „taika, ramybė“, ir kuris išreiškia bei savyje talpina visą eilę gėrybių ir geradarysčių, per kurias pasireiškia Kristaus, pranašų skelbto Mesijo, dovanotas išganymas. Turėdami mintyje Izaijo pranašystę, mes išpažįstame Kristų esant Taikos Kunigaikštį.

Taigi Dievas, maloniai pažvelgęs į Mergelę Mariją, jai suteikė ne šiaip sau dovaną, skirtą tik jos asmeninei gerovei, bet per ją padovanojo visai žmonijai patį Taikos Kunigaikštį, – Kelią ir Vartus į amžinąją palaimą ir gerovę. Jis tapo žmogumi ir gimė Betliejuje, kad atneštų taiką ir ramybę geros valios žmonėms, visiems tiems, kurie su meile ir tikėjimu jį priima. Jono Evangelijos Prologe sakoma, kad tiktai viengimis Sūnus – Dievas, apreiškė veidą Dievo, kurio niekas niekada nebuvo regėjęs (plg. Jon 1, 18). Galima taipogi sakyti, kad Jėzus atskleidžia ir leidžia pažinti ne vien tik savo Dangiškąjį Tėvą, bet ir savo žemiškąją Motiną. Jau minėtame apaštalo Pauliaus laiške matome, kad Marija yra paminėta labai diskretiškai, o kituose laiškuose jis išvis apie ją neužsimena. Tačiau ir pačiose pirmose apaštalų kalbose, kaip antai apaštalo Petro kalboje, neužsimenama apie Mariją.

To priežastis aiški: pirmasis Evangelijos paskelbimas buvo sutelktas apie pagrindinį velykinį slėpinį: žmogus, Jėzus iš Nazareto, miręs ir prisikėlęs, yra Viešpats ir visų žmonių Gelbėtojas. Tikėti jį – reiškia iš mirties pereiti į gyvenimą. Su laiku tikintieji panorės daugiau sužinoti apie Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, jo motiną ir paslapties gaubiamus vaikystės metus. Taigi noras labiau pažinti Jėzų ir jo žemiško gyvenimo kasdienybę neišvengiamai veda prie dėmesio jo Motinai. Tai patvirtina ir pati liturgija: Kalėdų mišių skaitiniai buvo sutelkti į Dievo Sūnaus užgimimą, visų akys buvo nukreiptos į naujagimį. Dabar, praėjus aštuonioms dienoms po Jėzaus gimimo, liturgija mus kviečia apmąstyti Mergelės Marijos Dievo Motinos titulą.

Galiausiai, Dievo Sūnaus amžinasis gimimas Švenčiausiosios Trejybės intymume, yra pagrindas ir paveikslas teisingai interpretuoti jo žemiškąjį gimimą bei jo padarinius. Tai reiškia, kad kaip amžinasis Dievo Sūnaus gimimas nesukelia Švenčiausioje Trejybėje jokių pokyčių, taip ir žemiškas Dievo Sūnaus gimimas Mergelei Marijai buvo be skausmo. Negana to, šis gimdymas nepažeidė jos mergeliškumo. Kaip eilėje šiandienos liturginių tekstų, taip ir dėkojimo giesmėje apie Mariją tvirtinama: ji, išlikdama garbinga Mergelė, pagimdė pasauliui amžinąją šviesą. Bet, kita vertus, teisinga sakyti, kad ir pati Mergelė Marija mums padeda geriau pažinti jos sūnų Jėzų. Ją su sūnumi sieja išskirtinis motiniškas ryšys, tad Marijai galime pritaikyti performuluotus Evangelisto Jono žodžius: „Niekas taip gerai nėra pažinęs Jėzaus, tik Marija ir tas, kurį Marija nuves pas Jėzų“.

Tad drąsiai galima pasivesti Marijos vadovavimui, ateiti į jos mokyklą ir sekti jos pavyzdžiu. Be jokios abejonės mes negalime ja sekti ten, kur buvo jos išskirtinė privilegija, tačiau kiekvienas gali pelnyti tą palaiminimą, kurį Marijai Šventosios Dvasios įkvėpta pasakė Elzbieta: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta (Lk 1, 45). Ir išties, svarstydamas Kristaus žodžius apie tai, kad už tuos, kuriuos sieja tik kūniška giminystė, labiau palaiminti yra tie, kurie klauso Dievo žodžio ir vykdo jo valią, kitaip tariant tie, kuriuos sieja glaudus dvasinis ryšys, šventasis Augustinas pareiškia, kad Marijos palaima, kylanti iš jos tikėjimo į Kristų, viršija tą, kurią jai suteikia kūniška motinystė. Pasak jo, Marijai nebūtų jokios naudos iš jos motiniško artumo su Kristumi, jeigu ji nebūtų su didesne laime nešiojusi Kristaus savo širdyje.

O tikinčiojo žmogaus laikyseną, kurią ir mes savo ruožtu galime atkartoti, parodė Mergelė Marija, apie kurią Evangelijoje sakoma: ji dėmėjosi visus šiuos dalykus ir juos svarstė savo širdyje. Brangūs broliai ir seserys, tik dėmėdamiesi ir svarstydami savo širdyje, t. y. sudėdami visus drauge ir surasdami vienybę mūsų gyvenimo įvykiuose, mes galėsime drauge su Marija įžengti į slėpinį Dievo, kuris iš meilės tapo žmogumi ir mus kviečia juo sekti meilės keliu. Jei mes nepavargsime ieškoti jo veido, mus tikrai nušvies Viešpaties veido šviesa, ir mes patirsime jo meilės ir gailestingumo galią. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/514-%C5%A1v%C4%8D-mergel%C4%97-marija,-dievo-gimdytoja-homilija-2018.html