Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius … Brangūs Broliai ir Seserys, Šiandieną mes su visa Bažnyčia iškilmingai švenčiame Mergelės Marijos su kūnu ir siela ėmimą į dangaus garbę. Kaip skelbiama Vatikano II Susirinkimo dokumente apie Bažnyčią: „Apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį (plg. Apr 19, 16) ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“ (LG 59).

Galime klausti: bet kodėl gi Mergelė Marija buvo išaukštinta jos paėmimu į dangaus garbę? Iš angelo Gabrieliaus pasveikinimo Marijai sužinome, kad ji yra malonėmis apdovanotoji. Išties, Dievas, iš anksto semdamas iš savo Sūnaus kančios ir mirties pelnytos atpirkimo malonės gausos, su kaupu apdovanojo Mergelę Mariją įvairiomis dovanomis. Pirmiausiai, jis apsaugojo Mergelę Mariją nuo gimtosios nuodėmės ir ypatingu būdu ją suvienijo su dieviškuoju Atpirkėju.

Tačiau ši, ir taip jau išskirtinė jos malonė, buvo pajungta dar didesnei malonei – dieviškajai motinystei. Būtent dėka šios malonės, kaip sako mišių dėkojimo giesmė, Dievas jai neleido kape sunykti, nes ji stebuklingai pagimdė Žmogumi tapusį jo Sūnų – gyvybės Kūrėją. Visgi Mergelė Marija nebuvo tik pasyvi dieviškų malonių priėmėja, bet ji gyvai atsiliepė į Dievo iniciatyvą ir savo laisva valia uoliai bendradarbiavo. Tokiu būdu ji tampa ir kitiems sektinu pavyzdžiu, kadangi ir mes savo ruožtu į Dievo mums skirtą pašaukimą ir jo malones galime atsakyti lygiai tokia pat laikysena, kokia pasižymėjo Mergelė Marija.

Ji gali mums ištarti: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu nuolanki Viešpaties tarnaitė, ir Viešpats jūsų gyvenime padarys didžių dalykų“. Šiandienos Evangelijoje mes girdėjome, kur glūdėjo jos išaukštinimo šaknis; ją atskleidžia Elzbietos pagyrimo žodžiai Marijai: Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta. Marijos slėpinys tad glūdi jos giliame tikėjime, iš kurio išplaukia ir kitos dorybės, reikalingos tikėjimo kelyje į dangaus karalystę.

Iš Marijos giesmės žodžių matome, kad ji save priskiria prie „mažųjų“, „alkstančiųjų teisybės“ ir „nuolankiųjų“, kitaip tariant, tų žmonių, kurie nesudeda vilčių į savo asmenines jėgas ar prigimtinius gebėjimus, bet užleidžia vietą Dievo veikimui, kuris būtent silpnume išskleidžia visą savo galybę. Taigi Mergelės Marijos didingas kopimas į dangų, kaip Dievo malonės ir žmogaus laisvės bendararbiavimo vaisius, šiek tiek leidžia mūsų protui priartėti prie jos nepakartojamo nuolankumo slėpinio, nes, pasak Rašto žodžių: Kiekvienas, kuris save žemina, bus išaukštintas.

Matematiškai kalbant: Marijos išaukštinimas yra atvirkščiai proporcingas jos nuolankumui. Nuolankumas, kuris tarsi kopėčios su skirtingais laipteliais žmogų iškelia iki dangaus, randa savo svarbą ir vietą šventojo Benedikto Reguloje. Skyriuje „Apie nusižeminimą“ Benediktas rašo: „Todėl, broliai, jei norime įkopti į aukščiausią nusižeminimo viršūnę ir greitai pasiekti danguje tą išaukštinimą, į kurį šiame gyvenime kylama per nusižeminimą, savo gerais darbais turime pastatyti kopėčias, kurios sapne pasirodė Jokūbui ir kuriomis jis matė žemyn ir aukštyn kopiančius angelus.

Tą nusileidimą ir pakilimą tikrai galima suprasti šitaip: save išaukštindami nusileidžiame, o save pažemindami pakylame“ (VII skyrius). Neišleisdami iš akių šių dvasinių kopėčių įvaizdžio, suprantame, kad nuolankumu kopti jomis aukštyn reiškia savo valią vis labiau pavesti Dievo valiai, o tai sykiu reiškia taurėti kaip asmenybei, vis labiau darytis dieviškosios prigimties dalininku. Ir atvirkščiai, puikybe leistis žemyn, reiškia tolti nuo Dievo, griauti savo asmenybę.

Šio priešpriešinio judėjimo – nuolankumo ir puikybės – pavyzdį pateikia José Antonio Fortea knygoje „Interviu su egzorcistu“. Viename skyriuje autorius nubrėžia atvirkščią paralelę tarp Liuciferio – aukščiausiosios angeliškos prigimties kūrinio prieš jam nupuolant iš angeliško dangaus skliauto ir Mergelės Marijos. „Dievas, – sako autorius, – sukūrė Liuciferį didingos prigimties, o šis pats sugedo; Dievas sukūrė Mariją kuklios prigimties (žmogumi, dėl to mažesnę už angelus), o ši tapo šventa. Liuciferis yra tobuliausias kūrinys iš prigimties; Marija – tobuliausias kūrinys iš malonės.

Liuciferis tapo blogas dėl nepaklusnumo; Marija tapo šventa dėl paklusnumo. Liuciferis, atsisakydamas tarnauti, norėjo būti karalius, o galiausiai tapo niekuo; Marija norėjo būti niekas, troško tarnauti ir galiausiai buvo karūnuota kaip Dangaus Karalienė … Liuciferis yra dvasinė būtybė, kuri virto blogesne už žvėrį; Marija yra žmogiškoji būtybė, kuri virto geresne už angelą“. Taigi, žvelgdami iš šios perspektyvos, mes galime naujai suprasti Mergelės Marijos giesmės žodžius: Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius, kitaip tariant, Dievas nuo dangaus sostų žemėn numetė prieš jį sukilusius angelus ir sėstis į jų vietą kviečia mažuosius, t. y. žmones.

Broliai ir seserys, danguje mums atsilaisvino vietos ir jos visiems tikrai pakaks. Dievas trokšta išaukštinti žmogų iki dangaus žvaigždžių. Iš čia ir kyla Piktojo pavydas, nes jis mato, kad žmogus yra pašauktas užimti tą vietą, iš kurios jis per puikybę nupuolė. Iš čia ir kyla ta nuožmi kova, kurios atgarsį girdėjome pirmame mišių skaitinyje. Tačiau mums nereikia panikuoti ir pulti į neviltį, kadangi Marijos išaukštinimas yra mums, žemės keleiviams, tikrosios vilties ir paguodos žvaigždelė.

Mergelė Marija mums atveria duris vilčiai ir kupinos palaimos ateičiai. Ji moko mus kelio, kuriuo turime nepavargdami eiti – tikėjimu priimti jos Sūnų, niekuomet neprarasti draugystės su juo, bet leisti, kad jo žodžiai mus apšviestų ir vestų. Tesuteikia mums Dievas malonės nuolat siekti aukštesnių dalykų ir tapti Mergelės Marijos garbės dalininkais. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/521-jis-i%C5%A1auk%C5%A1tina-ma%C5%BEuosius.html