Luko evangelijos ištraukoje – vienintelis Naujojo Testamento pasakojimas apie Jėzaus Kristaus vaikystę. Po to aštuoniolikos metų tyla. Iš pasakojimo galime daug ką suprasti apie Šventosios Šeimos tarpusavio santykius.

Bent kelis kartus girdėjome žodį „ieškoti“. Marija ir Juozapas su sielvartu ieškojo Jėzaus. Pirmoji prasmė – ieškojo paties Jėzaus. Nes vaikelis Jėzus buvo nuo savo šeimos atsiskyręs. Visai suprantama, kad motina ir globėjas buvo labai susirūpinę. Visais laikais tėvai nerimauja dėl savo vaikų, kai šie pasiklysta minioje, dideliuose susibūrimuose ir šventėse, kai negrįžta iš draugų ar nežinia kur vykstančių vakarėlių. Šeima ieško savo vaiko, nes jį myli ir brangina.

Vaikelis Jėzus nepasiklydo kažkur bežioplinėdamas, nesusidėjo su netikusį gyvenimo būdą pasirinkusiais draugužiais, bet pačioje šventykloje su rabinais dalijosi dieviška išmintimi. Pagal to meto papročius žydų berniukai nuo dvylikos metų jau rengdavosi dalyvauti maldos susirinkime, kur galėjo bendruomenei skaityti Raštą. Sulaukęs trylikos metų berniukas tampa „įsakymų, priesakų sūnumi“, tai yra tuo, kuris jau ne tik gerai žino visus Dievo įsakymus, bet ir privalo jų laikytis, yra atsakingas už savo veiksmus. Pilnametystė siejama ne su fizine kūno branda, bet su religiniu sąmoningumu, gebėjimu aiškiai pasirinkti, apsispręsti. Garsiai perskaitęs ištrauką iš Rašto, namie berniukas šeimos ir kitų autoritetingų bendruomenės narių akivaizdoje pagal tradiciją gali išsakyti savo parengtą mąstymą apie tikėjimą, perskaitytą Rašto ištrauką. Dvylikametis Jėzus jau pačioje šventykloje Šventojo Rašto mokytojus, kurie taip pat ieškojo išminties, stebino dieviškų tiesų suvokimu. Tačiau vargu, ar jie suprato, kas bus iš šio vaikino.

Antroji prasmė – Marija ir Juozapas ieškojo prasmės, nes nesuprato Jėzaus žodžių: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Žmogus ieško, klausia, kai nesupranta ir neranda atsakymo, kai nežino, ką pasirinkti, kai jam neaiški tiesa ir tikslas. Šventoji Šeima tokia daili ir idiliška paveikslėliuose, bet daugeliui mūsų šeimų atrodo tolima savo šventumu, giliu pasitikėjimu ir ištikimybe, vis dėlto savo ieškojimais gali būti labai artima ir sava. Ko gero, kiekviena šeimyna ne kartą ieškojo ne tik paklydusių savo vaikų, bet ir susidūrė su nesusikalbėjimu, nesupratimu. Marijos ir Juozapo ieškojimas tęsėsi visą jų gyvenimą. Nors Jėzus ir buvo Marijai ir Juozapui klusnus, tikriausiai jis nesiliovė stebinęs. Tad reikėjo vis iš naujo atrasti Jėzų. Marija ir Juozapas buvo greta Jėzaus, ruošė valgį, mokė jį kiekvienam žmogui šeimoje svarbių dalykų, atrodė, kad pažįsta, supranta, bet greičiausiai jiems reikėjo vis iš naujo sutikti Sūnų.

Daugeliui mūsų šeimų tai gali būti priminimas, kad nepažįstame vieni kitų iki galo, visada galime nustebinti, keistis, augti. Todėl šeimoje reikėtų pamiršti žodžius, kurie užkerta kelią keistis, netęsia dialogo: „Tu niekada… Tu visada… Ko nusipelnei, tą ir turi. Neįmanoma su tavimi ištverti. Jei mane mylėtum, taip nedarytum ir nekalbėtum.“ Net ir geriausiai vienas kitą pažįstantys žmonės gali atrasti kažką naujo, padėti vienas kitam keistis, padrąsinti ir įgyti naujų bruožų, dorybių. Šeimoje taip svarbu netrankyti durų, bet su sielvartu ir ilgesiu ieškoti vienas kito, ne tik kalbėti, išsakyti, ką galvoju, bet ir klausytis, mėginti suprasti, o labiausiai nepailsti mylėjus net kai nepavyksta suprasti ir surasti. Tikroji meilė yra kantri. Ji moka laukti ir ieškoti vis to paties žmogaus kaip savaime vertingo ir brangaus. Ne tik tam tikromis progomis, per iškilmes ir minėjimus, kai įprasta sakyti komplimentus, bet ir taip daugeliui nusibostančioje kasdienybėje.

Šventoji Šeima susidūrė su tokiu pačiu kasdieniu gyvenimu kaip ir daugelis žmonių: vaiko auklėjimas, namų tvarkymas, pasirengimas šventėms, jų šventimas, šeimos pietūs, bendra malda, laikas drauge ir vienas kito laukimas. Kasdienybė tokia pilka, bet taip reikalinga. Joje sutelpa visas žmogaus gyvenimas ir net Dievo artumo patirtys. Žmogus auga būtent toje kasdienoje ištverdamas, svarstydamas savo širdyje tai, kas nutinka, maldoje kreipdamasis į Dievą ir atvirai aptardamas reikalus su artimaisiais. Būtent šeimoje, su pačiais artimiausiais, kasdienių pokalbių, bendros veiklos, laisvalaikio metu turime geriausias progas atrasti vienas kito, taip pat ir savo geras ir blogas savybes. Su dorybėmis lengviau, o kaip ištverti kitų trūkumus? Juk taip norisi kitus tuojau pakeisti, paauklėti. Šventojoje Šeimoje Jėzaus misijos artimieji taip aiškiai ir lengvai nesuprato, o vis dėlto jis buvo gimdytojams klusnus. Į tą klusnumą sutelpa tiek daug. Čia rasime ir dėkingumo, pagarbos, pasitikėjimo, ištikimybės, solidarumo, bendrystės ir išminties. Kai mūsų šeimose atitolstame vieni nuo kitų, nesuprantame vieni kitų ir jaučiamės vieniši, tegul mus įkvėps Jėzaus pasirinkimas klausyti. Klausyti Dievo ir tų, kurie mus myli. Klausyti kantriai ir ištikimai. Kaip tas, kuris labai trokšta tiesos. Tik ištikimieji ir kantrieji sulaukia gausių ir džiuginančių vaisių žemiškoje šeimoje ir dangaus vaikų bendruomenėje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-11-12.pdf