Dievo kaip Trejybės apsireiškimas yra aukščiausias ir kartu mums artimiausias krikščionių religijos slėpinys. Krikšto dėka mes dalyvaujame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. Šventosios Dvasios įkvėpti, Kristaus, Dievo amžinojo Žodžio, apšviesti, vienybėje su juo galime nuolat šaukti Abba – vadindami Dievą savo Tėvu. Be to, kiekvieną dieną ir valandą beveik kiekvienoje maldoje, po kiekvienos psalmės ir kiekvienu kryžiaus ženklu Bažnyčia mini tris dieviškuosius Asmenis ir juos garbina. Galite paklausti, jeigu taip, kam reikia skirti atskirą dieną Švenčiausiajai Trejybei? Yra įvairių atsakymų į šį klausimą. Tačiau galime sakyti, kad, laikui bėgant, Velykų slėpinio kasmetinis šventimas įkvėpė tikinčiųjų troškimą giliau apmąstyti Trejybę, sąmoningiau bendrauti su ja. Šį teiginį puikiai iliustruoja Trejybės šventės atsiradimas liturgijos istorijoje, taip pat vienas įdomus ir retai pastebimas liturginis Vakarų ir Rytų Bažnyčių sutapimas.

Jau Bažnyčios tėvų laikais liturginiai metai įgijo savo pagrindinę struktūrą, kuri iš esmės liko nepakitusi tiek rytuose, tiek ir vakaruose: prasidėdamas adventu, eidamas per Kalėdas, gavėnią, Velykas ir Šeštines, liturginis ciklas užsklendžiamas Šventosios Dvasios atsiuntimu Sekminių dieną. Šitaip kasmet sudabartinama visa dieviškoji ekonomija, per kurią trys dieviškieji Asmenys mums atnešė išganymą. Vėliau abi krikščioniškos liturginės tradicijos rutuliojosi atskirai, bet labai dažnai, Šventosios Dvasios vedimu, jos ėjo ta pačia kryptimi. Atsitiko taip, kad Rytų krikščionys Sekminių dieną ėmė šlovinti Švenčiausiąją Trejybę. Sekminės jiems tapo Trejybės švente, o ugnies liežuvių bei kalbų dovanos nukeltos į kitą dieną, pirmadienį po Sekminių. Šis paprotys grindžiamas mintimi, kad po Kristaus prisikėlimo Šventoji Dvasia pirmiau apreikšta ir dovanota kaip mus vedantis į visišką bendrystę su visa Trejybe Asmuo ir tik po to kaip Bažnyčios misijos ir jos įvairių charizmų Įkvėpėja.

Tuo tarpu Vakaruose per Sekmines Katalikų Bažnyčia apmąsto Šventosios Dvasios pašvenčiamąją malonę. Tai išlieta į mūsų širdis Dievo meilė ir kartu ją lydinčios septynios Šventosios Dvasios dovanos. Aukščiausios šių dovanų – supratimas ir išmintis. Supratimo dovana atveria mūsų protą, kad galėtume giliau suvokti tikėjimo tiesas, o ypač pirmąją tiesą – patį Dievą  Išmintis savo ruožtu išplečia mūsų širdį, kad galėtume džiaugtis Dievu Tiesoje ir visada ilsėtis joje. Supratimo bei išminties dovanų skatinama, Katalikų Bažnyčia nuo viduramžių pradžios jautė poreikį nustatyti, kad kasmet, pasibaigus Velykų laikui, pirmasis sekmadienis po Sekminių būtų paskirtas Švenčiausiosios Trejybės garbei. Štai kodėl švenčiame šią didžią iškilmę. Gal įdomu pridėti, jog šiemet ortodoksai (stačiatikiai) Velykas ir Sekmines švenčia viena savaite vėliau negu mes. Tai reiškia, kad šiandien yra jų Sekminės, kaip minėjome, – Trejybės šventė. Tai mums proga tą pačią dieną, vienbalsiai su jais garbinti ir šlovinti mūsų didingą bei gailestingą triasmenį Dievą bei Gelbėtoją.

Tačiau visa, kas iki šiol pasakyta, yra tik įvadas į pamokslą. Pati liturgija yra šios dienos geriausia homilija. Tikėjimo išpažinimas, kurį netrukus sukalbėsime kartu, puikiai aiškina ir atskleidžia Kristaus žodžius, girdėtus Evangelijoje: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Šiandien labiausia tinka kalbėti Nikėjos Tikėjimo išpažinimą, nes tai visuotinės Bažnyčios brandus mąstymas apie triasmenio Dievo slėpinį ir jo išganymo darbą, tai Rytų ir Vakarų krikščionių bendras lobis. Jame kiekvienas sakinys ir žodis labai reikšmingas, kiekviena raidė turi auksinį svorį ir buvo ne kartą kankinių krauju apginta. Sukalbėsime šį Išpažinimą šiandien itin entuziastingai. Džiūgaukime visa širdimi įtikėję visagalį ir mylintį mūsų Tėvą, jo vienintelį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią, kylančią pirmiausia iš Tėvo širdies kaip meilės dovana savo Sūnui; ji kyla taip pat iš Tėvo ir Sūnaus, kaip jų vienybės ir meilės ryšys. Ji yra mums dovanota kaip Dievo meilė, išlieta į mūsų širdis. Švenčiausioji Trejybė – tai mūsų viltis, mūsų begalinis džiaugsmas, mūsų rojus. Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai dabar ir per amžių amžius. Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-04.pdf