Žmogaus neištikimybės ir Dievo gailestingumo susitikimas
Žmogus labai nori, kad kiti išliktų ištikimi, bet pats taip dažnai savo ištikimybę ir duotus pažadus pamina. Lengvai sulaužoma ne tik šeimos ištikimybė, bet ir nusigręžiama nuo paties Dievo į stabus, pasikliaujama savo jėgomis. Bet kokios neištikimybės pasekmės būna labai skaudžios, nes nukrypstama į melą, apgaulę, egoizmą ir puikybę. Neištikimybė visada veda į atsitraukimą nuo artimo ir nuo paties Dievo, įklampina į kitas nuodėmes, kurios neša kančią ir praradimus. Nuodėmė niekada neatneša tvaraus džiaugsmo ir pilnatvės, nes nutolstama nuo tiesos ir pagarbos kelio, o toks pasirinkimas atitraukia nuo tikrojo žmogaus pašaukimo – panašėjimo į patį Dievą.
Antroji Kronikų knyga primena, kur išrinktąją tautą nuvedė neištikimybės kelio pasirinkimas. Klestinti tauta patyrė didžiulę griūtį. Tvirtos Jeruzalės sugriovimas ir didingos šventyklos išniekinimas bei žemės praradimas žmones išvarius į tremtį reiškia visa ko praradimą, visišką apnuoginimą. Kodėl Dievas tai leidžia? Kodėl Dievas atidavė savo vienatinį Sūnų, kad jis būtų iškeltas ant kryžiaus medžio? Ar nėra kito būdo sustabdyti blogį?
Kaip rašo apaštalas Paulius (Ef 2, 4), Dievas apstus gailestingumo, pilnas didžios meilės žmonijai. Tad jis negali norėti žiaurios mirties savo vienatiniam Sūnui. Dievas siuntė savo Sūnų į šią žemę skelbti meilės, kurios įgyvendinimas atvestų į Amžinąją karalystę. Galimas dvejopas žmogaus atsakas. Pirmasis – atsiliepti ir bendradarbiauti, išlaikyti ištikimybę Dievui bet kokiomis aplinkybėmis. Antrasis kelias – maištauti, atmesti Dievo iniciatyvą. Klusnumo kelią pasirinko pats Jėzus ir tie, kurie atsiliepė į tokį Dievo užmojį. O pasirinkę maištą, nepritarimą, savo puikybę, išmanymą – kryžiuojame mums parodytą Dievo meilę. Žmogus padarė kryžių ir ant jo nužudė ne tik nusikaltėlius, bet ir tą, kuris neturėjo jokios nuodėmės. Žmogaus atsakas į Dievo gerumą – didžiausias paniekinimas ant kryžiaus. Dievo atsakas į žmonių atmesto Jėzaus ištikimybę – prikėlimas iš numirusių. Dievo meilė tikrai galinga ir didelė, ne tik nepaiso žmogaus neištikimybės, bet ir visą blogį panaudoja geram. Todėl Dievas ir leidžia skaudiems dalykams įvykti, kančiai parodyti mūsų trapumą, kad pažadintų nepraeinančios pilnatvės ilgesį.
Viešpats trokšta, kad kiekvienas žmogus laimėtų amžinąjį gyvenimą. Nes ten, pasak apaštalo Pauliaus, paruoštas gerumo lobis. Raktas į šį lobyną, dieviškojo gyvenimo gausumą, kur visiškai nieko netrūks – tai tikėjimas Jėzumi Kristumi. Tikėti – tai pripažinti savo paties bejėgiškumą ir remtis man ant kryžiaus medžio parodyta meile. Kodėl ant kryžiaus? Todėl, kad čia prikaltos ne tik žmonijos, bet ir mano nuodėmės, vedančios tik į mirtį. Čia bejėgiškumo pabaiga. Išrinktoji tauta kadaise klaidžiojo dykumoje, burnojo prieš Dievą, kuris išvedė iš vergovės į Pažadėtąją žemę. Keliaujantieji, geliami nuodingų gyvačių, žvelgė į Mozės iškeltą varinį žaltį, kuris priminė, kur gali nuvesti žmonijos neklusnumas ir puikybė. Akistata su nuodėmės vaisiais žadina atgailą ir atsigręžimą į gelbstintį Dievą. Nes niekas kitas iš nuodėmės purvo negali ištraukti.
Esame kviečiami tikėti į Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų, kuris dėl mūsų visų patyrė kančią ir mirtį, prisiėmė žmonijos nuodėmes, kad niekas negalėtų būti jomis kaltinamas. Su tikėjimu žvelgti į kryžių – tai prisiminti, kad mano ir kitų žmonių padarytą blogį bei visas jo pasekmes prisiėmė Jėzus Kristus. Tikėti – tai ne tik pasyviai pritarti Dievo asmeniui, jo veikimui pasaulio istorijoje, bet ir asmeniškai pritarti, atsiliepti darant kasdienius pasirinkimus, bendraujant su kitais žmonėmis. Taip paliudijama ne tik nukryžiuotoji ištikimoji meilė, bet ir prisikėlusio Viešpaties galybė, kuri nepaliauja liejusi savo Dvasios į žmonių širdis. Ne veltui skaitinyje iš Laiško efeziečiams minimi geri darbai, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (2, 10). Tai reiškia, kad mūsų pašaukimas yra savu būdu dalyvauti Dievo darbuose, daryti gera ten, kur galime, ir taip tiesti kelią jo Karalystei. Juk iš Dievo rankų išėjome – esame unikalūs ir nepakartojami kūriniai, todėl galime jam atsiliepti.
O kaip suprasti, kad esame „sutverti Kristuje Jėzuje“? Dievas kūrė žmogų savo Žodžiu. Jėzus Kristus – Įsikūnijęs Dievo Žodis. Per krikštą esame nuplukdomi ir panardinami į Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykius, ypač į jo mirtį ir prisikėlimą. Tai atkuria mūsų pirmapradį žmogišką pašaukimą būti klusniems Dievo Žodžiui. Juk labiausiai į Dievo planus ir jo valią įsiklausė Jėzus. Nuo savo krikšto dienos esame kviečiami gyventi pagal Kristaus pavyzdį. Kada tik priimame Eucharistiją, ne tik Viešpats mumyse, bet ir mes jame pasiliekame, įžengiame į vidinį Dievo gyvenimą. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Jėzus Kristus ne tik priartina, leidžia pažinti patį Dievą, bet ir padeda atrasti mus pačius, kokie galime būti pagal jo paveikslą ir panašumą.
„Kas tiki, tas nebus pasmerktas…“ (Jn 3, 18) – tai skirta ne mūsų puikybei auginti, kad su panieka galėtume žvelgti į tuos netikinčius, tarsi žemesnius, jau nurašytus žmones. Tikėjimo dovaną turintis žmogus kviečiamas dėkoti už duotą tiesos kelią ir budėti, kad nenuklystų į nuodėmės patamsius, labiau pažinti ir iš tiesų pamilti Tą, kuris mus pašaukė. Juk išdidus, savimi patenkintas žmogus dovanas pasilaiko, išlieka įsitikinęs, kad viskas priklauso vien tik nuo jo, o ne nuo Viešpaties malonės. Netikintis žmogus bet kada gali būti užkluptas tikėjimo šviesos. Netikinčiųjų ir nutolusiųjų laukimas tegul suranda mus susirūpinusius dėl savo brolių. Mums, tikintiems, reikia prisiimti atsakomybę, kad tikėjimo šviesa pasaulyje tokia blanki, o ištikimybė Dievui tokia trapi.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-02.pdf