Net ir garsūs, didingi karaliai kadaise buvo maži vaikai. Bet kai tapo stiprūs ir galingi, pamiršo silpnuosius. Ne taip su Kristumi, kuris skelbė apie savo Karalystės atėjimą ir pats yra vadinamas karaliumi. Per Įsikūnijimą Jėzus tapo mažutėlis ir bejėgis. Jis pats savo gyvenime pažino, kas yra silpnumas, alkis, troškulys, nelaisvės pavojus, kelionių iššūkiai, drabužių trūkumas. Daugybę kartų Viešpats prie tokių žmonių prieidavo, kalbindavo, padėdavo ir mums paliko pavyzdį, kaip tą daryti. Jis tas Gerasis Ganytojas, kuris rūpinasi po pasaulio ganyklas ir pavojingas vietas pasklidusiomis savo kaimenės avimis. Jam svarbūs ne tik tie stiprieji, galingieji, žavūs ir sėkme besidžiaugiantys žmonės, bet ir pavargę, suklupę, stokojantys, susirgę, kitų atstumti ir užmiršti. Tik vienas Viešpats iš tiesų geriausiai pažįsta ir mato mūsų sėkmės ir nelaimių priežastis. Jo vertinimas teisingas, objektyvus. Jėzus ant kryžiaus savo mirtimi įveikė bet kokią pasaulio mirtį, blogį, nes prisikėlė amžinajam gyvenimui, teisingumo ir meilės pergalei, kuri nuolat švenčiama danguje. Per Jėzaus Kristaus – Dievo ir žmogaus įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą įgyvendintas dieviškasis pasaulio išgelbėjimo planas. Dangaus Tėvas visą išgelbėjimo misiją yra patikėjęs savo Sūnui. Tad Jėzus Kristus, dieviškasis Sūnus, įvertins, ar esame tinkamai pasiruošę stoti visų mūsų Tėvo akivaizdoje. Žmogaus gyvenimo vertinimo matas – kaip elgtasi su silpnaisiais ir labiausiai pažeidžiamais broliais ir seserimis, kuriems reikėjo mažos ir didelės kitų pagalbos.

Todėl Jėzus mini palaužtus, sužeistus, silpnus žmones kaip save patį. Pasirodo, jis buvo tame žmoguje, kurį sutikau kaip išalkusį, ištroškusį, keleivį, nuogą, ligonį ar kalinį. Viešpats nuolat slepiasi silpno žmogaus širdyje ir mūsų laukia. Dievas mus kviečia artėti prie vargingųjų. Ne parodant savo pranašumą, viršenybę, bet broliškai ir seseriškai pasiūlant pagalbą, bendrystę. Vargšams žmonėms reikia tų, kurie pagelbėdami net ir mažmožiuose grąžintų viltį, atskleistų, jog kiekvienas silpnas žmogus yra vertingas, reikalingas ir mylimas. Varge atsidūrę žmonės paprastai praranda pasitikėjimą savimi ir kitais, yra uždari, nusivylę ir liūdni. Tam, kad jie pradėtų gyti, atgautų savigarbą ir gyvenimo džiaugsmą, reikia žmogaus, kuris būtų šalia, vertintų, padrąsintų, mylėtų silpnuosius tokius, kokie jie yra, trapius, sužeistus, vienišus, kitų atstumtus.

Kartais lengviau užjausti toli esančius vargo žmones, o nepastebėti to, iš kurio visi šaipomės darbe, mokykloje, kaimynystėje ar giminėje. Jaudinamės dėl badaujančiųjų Afrikoje, bet nesusimąstome, kaip sunku išgyventi skurde esantiems vienišiems, ligotiems mūsų kaimynams pensininkams. Ar Dievo akyse vertinga mūsų išdidžiai teikiama pagalba kitiems, jei nepastebime šalia mūsų esančiojo skurdo, pagalbos šauksmo?

Vargšai svarbūs ir mums reikalingi. Nes jie – pranašai. Ne todėl, kad galėtų iškalbingai postringauti. Jie savo padėtimi beldžiasi į mūsų širdis, kad jos neišpuiktų, kad prisimintume savo gyvenimo ir padėties trapumą, laikinumą, kad būtume solidarūs ir bendruomeniški. Jie savo vargu šaukiasi mūsų pagalbos, kad išmoktume bendruomeniškumo pamoką ir pasiruoštume brolystei, kurios pilnatvę patirsime danguje. Įvairaus vargo ištikti žmonės primena, kad esame priklausomi vieni nuo kitų ir vieni kitiems reikalingi, atsakingi. Jei to solidarumo, bendrumo pritrūksta, jau šiame pasaulyje kyla pavydas, kerštas, konfliktai, karai ir žudynės. Kaip tada reikės pažvelgti į Dievo veidą danguje, jei nepastebėjome Viešpaties brolio šiame pasaulyje ir nė kiek dėl jo nesisielojome?

„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41). Tokiais griežtais žodžiais Viešpats kreipsis į kietos širdies žmones. Tai ne Dievo nuosprendis, o žmonių pasirinkimų vaisius. Kas nemyli, nepastebi vargstančio brolio, negali būti arti meilės šaltinio – paties Dievo. Prakeiktas – tai pats save atskyręs, neteisingai pasirinkęs žmogus. Niekas negali manęs prakeikti, jei aš to netinkamo linkėjimo, pasirinkimo nepriimu kaip savo dalios, jei remiuosi Dievu ir jo veikimu. Velniui prirengta amžinoji ugnis – tai maištininko, išpuikusio egoisto ir savanaudžio elgesio rezultatas. Ugnis degina ir skaudina, nes kankina atitolimas nuo Dievo – tikrosios meilės ir šviesos. Tas atsitolinimas nuo Viešpaties vyksta čia, žemėje. Praeinu pro silpną ir mažiausiąjį, kitų niekinamą, pagalbos pasiilgusį žmogų – aplenkiu patį Viešpatį. Paprasta melstis, giedoti giesmes, medituoti adoracijoje ir net mylėti gerus, dosnius, tvarkingus bendruomenės narius, bet daug sunkiau išgirsti Viešpaties pagalbos šauksmą, sklindantį iš ligonių, neįgalių, vienišų, stokojančių, suvargusių ir net suklupusių žmonių širdžių.

Kas pastebėjo vargstantį ir sustojo padėti, išklausyti, paguosti, tas iš tiesų laimingas, palaimintas, apgaubtas gerumo, nes parodė jautrumo, supratimo, dosnumo, solidarumo pačiam Dievui. Kai patarnaujame vargšui – Dievo ir artimo meilė susitinka, apsikalbina ir mus neša į dangų. „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ – taip norėtųsi, kad šie žodžiai būtų skirti kiekvienam iš mūsų. Jie liudija, kad nuo pasaulio pradžios Dievas galvojo apie tuos, kurie bus jo bendradarbiai, atsilieps ir neš gerumą kitiems įvairiausiomis aplinkybėmis. Viešpats ne tik galvojo, bet ir ruošė Karalystę savo ištikimiesiems. Kas ruošta, puoselėta per amžius, iš tiesų turėtų nustebinti. Kvietimas paveldėti liudija, kad tie, kurie laikosi Dievo žodžio, parodo jautrumo ir meilės savo artimui, iš tiesų yra tikrieji Viešpaties vaikai, įgyja tikrą turtą ir gyvenimo pilnatvę, pasiekia tobulumą, patiria tikrą dieviškąjį artumą. Dideli dalykai prasideda nuo mažų. Nieko naujo ir negirdėto. Reikia tik apsidairyti ir pasirinkti mylėti, patarnauti patiems silpniausiems mūsų broliams. Tai padaryti daug lengviau, kai juose atpažįstame suvargusio, po pasaulio nuodėmių našta parpuolusio Viešpaties veido bruožus, kraujuojančias žaizdas ir išgirstame jo žodį nuo kryžiaus: „Trokštu.“ Drąsos atsiliepti Dievui!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-10.pdf