Vanduo girdo ir gerus, ir blogus, kaip kad saulė šviečia geriesiems ir blogiesiems. Kristus per visus Evangelijos puslapius mus moko, jog ištroškusiam žmogui būtina paduoti atsigerti, nepaisant geras jis ar blogas. Prie Jokūbo šulinio susitinka du žmonės – žydas ir samarietė. Jos gyvenimas sudėtingas, įtemptas ir komplikuotas, Jo gyvenimas skirtas žmonijai atpirkti. Moteris buvo kupina žemiškų troškimų, Jėzus troško suteikti šiai moteriai doro ir švento gyvenimo ilgesį. Kodėl šiandien kalbame apie žydų atstumtos samariečių tautos moterį? Todėl, kad ji yra labai panaši į mus, šiandienos žmones, kurie, būdami šalia Dievo, jo nepastebime.

Jėzus keliauja kepinamas kaitrios Izraelio saulės ir pagaliau pavargęs prisėda prie šulinio. Tas, kurio klauso vėjai ir jūra, eina kaip paprastas keleivis ir kaip kiekvienas žmogus kenčia nuovargį ir troškulį. Jis tai daro dėl mūsų, nes prisiėmė mūsų prigimtį, kad būtų kuo arčiau mūsų vargų. Jėzus, besiartindamas prie šulinio, ieškojo progos susitikti su samariečiais. Takeliu nuo miestelio ėjo moteris, nešina ąsočiu ant peties. Ėjo pavargusi nuo darbų, galvodama apie savo sunkią dalią, sugriautą gyvenimą. Penkis kartus bandė ištekėti ir kiekvieną kartą viskas vėl sugriūdavo. Ar dėl jos, ar dėl kitų kaltės tai įvyko, nežinome. Tačiau jai buvo labai sunku. Prie 32 metrų gylio šulinio, iškasto prieš 1500 metų, atėjo varginga samarietė, kuri daugeliu atžvilgių buvo savo tautos atvaizdas – paskendusi varge, paklydimuose, lengvabūdiškame gyvenime, bet dar ne visai sugedusi, tikinti, atvira ir trokštanti tiesos. Ji rado sėdintį nepažįstamą judėjų drabužiu vilkintį vyriškį. Jos didžiausiai nuostabai jis paprašė atsigerti, nes neturėjo nei ąsočio, nei ilgos virvės. Moteris žinojo, kad judėjai su samariečiais yra taip susipykę, kad net negeria iš to paties šulinio. Tačiau Jėzus vėl paprašė gerti, žadėdamas atsilyginti kažkokiu nepaprastu, visam laikui troškulį numalšinančiu vandeniu. Moteris apsidžiaugė: gal tai koks stebuklingas užburtas vanduo? Ji nekantraudama paprašė to vandens.

Jėzus su ja pasielgia taip pat švelniai, kaip ir su sugauta svetimaujant moterimi. Jėzus jos nepasmerkia. Pastebėjęs samarietės menką supratimą apie Mesiją, pasiūlo pakviesti jos vyrą ir tik tada, pats atskleidęs samarietės gyvenimo paslaptis, nugali jos netikėjimą. Tai paveikia moteriškę greičiau ir įtikinamiau negu mokymas. Jos vidaus aiškiaregiškas atskleidimas sužadino gailestį ir atgailą. Ji suprato, jog Jėzui žinomas jos liūdnas gyvenimas. Iš netikėtumo ji net užmiršo prašiusi to nepaprasto vandens ir iš karto prakalbo apie tikėjimą. Jis guodžia ją sakydamas, jog vaidai jau netrukus dingsią, nes prasidėsiantis tikrasis Dievo garbinimas nebus susaistytas nei su vieta, nei su tauta. Kaip Dievas yra visur ir visus myli, taip jis visur, ne tik vienoje vietoje bus garbinamas. Ši moteris bematant tampa misioniere. Pamiršusi ąsotį, tekina lekia į miestelį papasakoti apie Mesijo pasirodymą. Ji neišmanė Šventojo Rašto, gal net skaityti nemokėjo, tačiau jos širdis suprato svarbiausią dalyką – Mesijas jau atėjo. Ji pajuto Dievą čia pat. Jėzus jai suteikė naują troškimą gyventi, džiaugtis, turėti viltį. Štai koks Kristaus atradimo džiaugsmas.

Jėzus vėl liko vienas: gal mąstė apie moterį arba samariečius, gal apie žmogaus sunkų likimą, apie karus tarp religijų ir nesantaiką. Tuo metu pasigirdo balsai, atėjo baltais drabužiais vilkintys Sicharo gyventojai samariečiai, suintriguoti moters pasakojimo, ir nekreipdami dėmesio, jog Kristus žydas, kvietė jį pas save. Kas ten tada vyko, nežinome, ir ne tai svarbiausia, svarbu rezultatas: pagaliau samariečių tauta išpažino Mesiją. Viešpaties pirmoji pjūtis pasisekė. Nelaukdami stebuklų ir ženklų, remdamiesi moteriškės pasakojimu bei Kristaus mokslu, jie įtikėjo, sveikino jį ir džiaugsmingai pripažino jį esant Išganytoją.

Pasitaiko, kad taip ir neparagaujame Gyvojo Vandens Šaltinio. Tamsoje gali žarstyti krūvas deimantų manydamas, kad tai tik paprasti akmenėliai. Tačiau brangakmeniai sužėri tik šviesoje. Kiekvienas krikščionis privalo vis geriau pažinti amžinąsias tiesas ir krikščionišką gyvenimą. Tikėjimas turi būti gilus, tyras ir tvirtas. Kartą pas šv. Vincentą Ferreri atėjo viena moteris ir ėmė skųstis dėl vyro, kad šis labai irzlus ir piktas, su juo neįmanoma sugyventi. Ji paprašė šv. Vincento patarimo, kaip atkurti taiką šeimoje. „Nueik į vienuolyną, – tarė šventasis, – sode aš tau duosiu šaltinio vandens. Kai vyras grįš namo, paimk į burną gurkšnį, bet nenuryk, laikyk vandenį burnoje ir pamatysi, kokius stebuklus jis padarys.“ Moteris padarė, kaip šventasis liepė. Vakare, kai namo grįžo vyras, piktas kaip visada, moteris paėmė gurkšnį stebuklingo vandens ir suspaudė lūpas. Tikrai, įvyko stebuklas, po kelių minučių vyras nurimo ir audra šeimoje praėjo. Ir kitomis dienomis stebuklingas vanduo davė labai gerus rezultatus. Vyras liovėsi pykti, priešingai, kartą grįžęs namo ėmė žmonai į ausį kuždėti švelnius žodžius, ėmė girti jos kantrumą ir švelnumą. Moteris buvo labai laiminga vyro pasikeitimu ir nubėgo pas šventąjį papasakoti apie stebuklingo vandens poveikį. „Ne šaltinio vanduo padarė šį stebuklą, – tarė šventasis Vincentas, – bet tiktai tavo tylėjimas.“ Net ir dabar Ispanijoje sakoma: „Atsigerk šv. Vincento vandens!“

Mielieji, per gavėnią turime daug progų susitikti su Jėzumi ir atsiversti. Kryžiaus kelias penktadieniais, pasninkas ir apsimarinimas, išpažintis, šv. Komunija, maldos – tai gyvojo vandens šaltiniai, iš kurių galime gerti visada vos panorėję. Tai meilės ir gerumo vanduo. Šiandien neatsigėręs iš dvasinių versmių, rytoj jau gali pavirsti išdžiūvusiu, bedvasiu žmogumi. Taip ir mes iš pradžių tikime Šventojo Rašto žodžiu, po to kalbamės apie tikėjimą su kitais, tačiau pats laimingiausias mūsų dvasiai momentas, kai ne iš knygų, ne iš svetimų lūpų, bet patys savo širdimi džiaugsmingai patiriame, jog Dievas yra šalia.

Pamąstykime, ar mūsų gyvenimas nėra panašiai komplikuotas kaip samarietės? Ar susitikdami su žmonėmis nešame jiems tikėjimo vandenį? Ar kaip samarietė kviečiame žmones ateiti pas Kristų?

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-02.pdf