Daugelis žmonių, tikėdamiesi laimę pasiekti, veržiasi į turtus, į garbę, į gyvenimo pomėgius. Tiesa, žmogui reikia, kad būtų aprūpinti jo būtiniausi kasdienės duonos reikalai. Bet ar tikroji laimė glūdi turtų, garbės ir gyvenimo linksmybių pertekliuje? „Visi rūpinamės įsigyti lobį; dar labiau stenkitės gražiais darbais nusipelnyti gerą vardą, kuris yra brangesnis už sidabrą ir auksą“, – sakydavo vysk. K. Paltarokas.

Niekas žemėje taip neviešpatauja žmonių protams ir neužvaldo tiek širdžių, net tarp žmonių, save laikančių krikščionimis, kaip turtas ir pinigai. Net mažame apaštalų būrelyje buvo vienas, kuris už trisdešimt sidabrinių, net ne auksinių monetų, išdavė Viešpaties Sūnų į priešų rankas. Dažnai žmonės susitikę vienas kito klausia: ar jis turtingas? Tačiau niekas neklausia, ar jis protingas ir geras žmogus. „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24), kadangi tai du priešingi dalykai. Pasak šv. Jono Auksaburnio: „Kristus sako: gailėkis vargšų, o mamona nori įtikinti: atimk ir tai, ką jie turi. Kristus sako: išdalyk savo turtą vargšams, o mamona, priešingai – imk ir tai, ką vargšai turi.“

„Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių“ (1 Tim 6, 9–10).

Kokia nauda iš turto, jei dvasia yra skurdi. Ne turtai pražudo turtuolį, bet turtų panaudojimas. Smerkiamas ne turtas, bet vergavimas jam. Kai žmogaus elgesį lemia materialinės naudos arba asmeninio išskaičiavimo motyvai, išsiugdomas savanaudiškumas. „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate“ (Jok 4, 1–2).

Godusis skriaudžia savo artimą, nes godumas neleidžia sušelpti stokojančio, o tai sunki nuodėmė. Godusis skriaudžia pats save. Tas, kuris kraunasi turtus, kad turėtų malonumo iš jų turėjimo, peržengia Išganytojo įsakymą: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).

Godumą lydi išdavystė – tėvynės, draugų, tėvų, meilės. Suktybė – negalėdami praturtėti teisėtu keliu, daug kas griebiasi suktybių: padirbinėja pinigus ir prekes, klastoja dokumentus, paperka atsakingus asmenis, griauna kitų gerovę, kad pasipelnytų iš jų pražūties. Apgaulė – kai meluojama ir klaidinami žmonės. Melaginga priesaika. Godusis pamaži praranda savo sąžinę, todėl lengva širdimi melagingai prisiekia, kad apgintų turimą turtą arba įsigytų naują. Teismuose galima sutikti minias liudininkų, kurie neteisingai liudija už pinigus. Susikrimtimas. Jeigu godusis yra pasiryžęs parduoti savo sąžinę ir savo sielą už pinigus, sunku įsivaizduoti, kas dedasi jo viduje, kai jo turtams gresia pavojus arba kai jis juos praranda. Nemažai yra atsitikimų, kai turtuolis, praradęs savo gėrybes, įpuola į depresiją ir atima sau gyvybę. Prievarta. Godusis, negalėdamas įsigyti turtų nei melu, nei suktybėmis, nei kitais panašiais būdais, pagaliau griebiasi prievartos: arba atvirai puola, plėšdamas svetimas gėrybes, kaip kad daro plėšikai arba tautos karo metu; arba sudaro aplinkybes, kurių verčiami savininkai turi išsižadėti savo gėrybių godžiojo naudai. Taip daro tautos skelbdamos ekonominius boikotus vienos kitoms; taip daro gamyklos ir kompanijos norėdamos priversti darbininkus dirbti už mažesnį atlygį. Negailestingumas. Godusis yra panašus į akmeninę ar metalinę statulą, kuri stovi turgaus viduryje. Jos akivaizdoje gali vykti skaudžiausios tragedijos, gali žmonės lieti kraują, dejuoti ir mirti, statula nesujudės, neišties nelaimingiems pagalbos rankos. Toks yra godusis: jo nesujaudina žmonių skausmai, vargai ir ašaros, jis visuomet pasilieka šaltas kaip tas auksas, kuriame jis laiko paskandinęs savo širdį.

„Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegu jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie padės gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6, 17–19).

Patarlė sako: „Kas duoda neturtėliams, tasai skolina Viešpačiui. Tik tas turtas yra geras, kuriuo kitiems gera padaroma.“

Mes niekada nebemylėtume Betliejaus Kūdikėlio, kaip dabar mylime, jei jis nebūtų gimęs tokiame šiurkščiame neturte. Nemylėtume Nukryžiuotojo taip karštai, jei jo neturtas nebūtų taip ryškiai išreikštas ant kryžiaus. Kristaus neturtas Betliejaus prakartėlėje ir Kalvarijoje ant kryžiaus dvasinguosius vargdienius, jo sekėjus, padarė turtingus amžinybėje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-06.pdf