Nėra pašaukimo be misijos. Pašaukimo priežastis – misija. Nes tas, kuris šaukiamas, yra būtinai ir siunčiamas.

Viešpats siunčia savo mokinius ten, kur pats nori nuvykti. Kiekvienas iš mūsų esame Kristaus mokinys, todėl esame kviečiami eiti į pasaulį ir skelbti Jėzaus vardu Dievo karalystę. Eiti nereiškia nuolat keisti gyvenamąją vietą, kažko ieškoti; priešingai, Viešpats aiškiai perspėja nesikilnoti iš namų į namus. Namai, į kuriuos esame siunčiami, tai vieta, kur sugrįžtame kiekvieną kartą po šv. Mišių. Visas mūsų gyvenimas – šeimoje, darbe, gatvėje – ir yra tas pasaulis, į kurį mus siunčia Viešpats. Ten, kur jis pats norėjo ateiti. Ir šiandien matome, jog šiame kelyje mes visada pirmiausia privalome pasitikėti Viešpačiu, kuris siūlo mums nesirūpinti dėl daugelio dalykų. Tuo, kas svarbu kiekvienam keleiviui kelionėje ir atrodo būtina mūsų gyvenime. Todėl, kad pats Viešpats visada yra kartu su mumis su sąlyga, jeigu mes šį gyvenimą priimame kaip pasiuntinybę, kaip Viešpaties vardu vykdomą misiją, kaip mūsų siuntimą pas visus žmones, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje.

Šiandien mes iš Evangelijos girdėjome, kokia tai yra pasiuntinybė. Pirmieji mūsų žodžiai privalo būti: „Ramybė šiems namams.“ Ne barimas, ne įsakinėjimas, ne nurodinėjimas, ne skundas blogomis sąlygomis. Jeigu mes ateiname Viešpaties vardu, privalome ateiti su taika. Esame kviečiami atnešti tiems, pas kuriuos esame siunčiami, būtent taiką – paties su savimi ir su Dievu. Eikite ne kaip užkariautojai, bet kaip avinėliai. Jėzus nori, kad mokiniai būtų panašūs į Jį. Avinėlis yra nebylus jo žudiko akivaizdoje. Mokinys, kaip ir jo Mokytojas, visada pasiruošęs atiduoti gyvybę už kitus. Avinėliai pavojų ir pasaulio priešiškumo sūkuryje yra nusižeminę ir kantrūs. Jėzaus mokslo skelbėjas yra beturtis, netrokšta žemiškos valdžios, nesiekia jos pinigais. Evangelijos skelbimo būtinumas verčia nesirūpinti materialiniais dalykais. Jėzaus mokiniai yra taikos nešėjai, nes Jėzaus mokslas skelbia gailestingumą ir atlaidumą.

Tačiau kaip dažnai mes elgiamės tiesiog visiškai priešingai. Laukiame, kad aplinkiniai mumis rūpintųsi, mums padėtų, kelią mums užleistų, jeigu skubame, ir susierziname, kai įvykiai klostosi ne taip. Mes pykstame ant žmogaus, kuris nesuspėja pastebėti, jog mums reikia pagalbos. Susierziname darbe dėl kolegos, kuris, kaip mums atrodo, mums užkrauna daugiau darbo, negu mes tikimės. Mums būna sunku grįžus po darbo atlikti daugelį darbų namie, nes norisi pailsėti. Kodėl namiškiai už mus to ar ano nepadarė? Susierziname dėl menkiausios priežasties, nes mums tikrai neužtenka vidinės ramybės, vidinės taikos. Todėl Jėzus siūlo mums patiems stiprėti Jo taikoje ir ramybėje. Liturgijoje keletą kartų girdime ramybės prašymus ir palinkėjimus: „suteik ramybę mūsų laikams“; „Viešpatie Jėzau Kristau, tu savo apaštalams esi pasakęs: Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“; „Viešpaties ramybė visada telydi jus“; „Palinkėkite vieni kitiems ramybės“; „Mišios baigtos. Eikite ramybėje.“

Tik Viešpaties ramybės troškimas mus surenka prie Viešpaties altoriaus. Tai Dievo buvimo tarp mūsų ramybė. Ji pripildo mus ir mes esame kviečiami ja dalytis. Tai, kas mus erzina, sukelia mūsų pyktį, galėsime užgesinti savyje, jeigu mus pripildys Viešpaties ramybė, jeigu į beišsiveržiančią agresiją atsakysime ramia ir švelnia šypsena, kurią sukelia suvokimas, jog Kristus yra visada mūsų gyvenime. Iš tikrųjų žodžiai: „Ramybė šiems namams“ pasieks tą žmogų, kuris trokšta ir yra pasiruošęs priimti taiką ir ramybę. Jeigu jis nėra pasiruošęs priimti, tai Viešpaties ramybė liks su mumis. Tačiau šią ramybę reikia saugoti neleidžiant Viešpaties ramybei ištirpti daugelyje žemiškų problemų, reaguojant į jas „įprastu“ būdu: susierzinimu į susierzinimą, pykčiu į pyktį, įžeidimu į įžeidimą. Viešpats mus siunčia ten, kur jis pats trokšta eiti, kad atneštų savo ramybę. Nes Dievo karalystė ir yra Viešpaties buvimas su mumis. Jis kiekvieną žmogų pripildo taikos, ramybės, džiaugsmo ir meilės.

Jeigu gebėsime atnešti Viešpaties ramybę kiekvienam gyvenimo kelyje sutiktam žmogui, tuomet kiekvienas dėka mūsų pamatys prisiartinančią Dievo karalystę. Būtina ne tik išgirsti gražius žodžius, bet ir širdimi pajusti, jog taika, ramybė, džiaugsmas, Dievo meilė tapo mums artimesni. Esame visi pašaukti keisti šiandieninio pasaulio socialines, ekonomines ir politines struktūras. Jei krikščionis nėra apaštalas, jis nėra ir krikščionis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-05.pdf