Sena lotynų patarlė sako: „Verba docent, exempla trahunt – žodžiai moko, pavyzdžiai traukia.“ Visoje žmonijos istorijoje matome gerų ir blogų pavyzdžių. Šiandien pavyzdžiai per radiją, televiziją, internetą plinta šviesos greičiu. Šiomis priemonėmis paveikiamos didelės tautos ir ištisos kartos. Blogų pavyzdžių reikia tam, kad pasimokytume iš kitų padarytų klaidų ir patys jų nekartotume. Geri, naudingi ir konstruktyvūs pavyzdžiai skirti būti mums stimulu keltis iš klaidų, atsiversti ir tapti geresniems. Geraisiais, sektinais pavyzdžiais yra šventieji. Visas Šv. Raštas apstus gerų ir blogų pavyzdžių, skatinančių taisytis ir atsiversti.

Evangelijoje palyginimas apie figmedį simbolizuoja Dievo kantrumą laukiant, kolei žmogus parodys atsivertimo vaisus. Dievas ne pasyviai laukia, bet pats stengiasi paveikti žmogaus sąžinę. Tačiau vargas žmogui, jeigu jis taip ir lieka nedėkingas už Dievo gailestingumą ir kantrumą.

Kaip neduodantis vaisių figmedis bus iškirstas, taip neatsivertęs žmogus pražus nuo savo paties klaidų. Griūdamas bokštas ar namas užmuša keliolika žmonių. Sprogdama bomba ar krisdamas lėktuvas nusineša kelių šimtų žmonių gyvybes, o neatsivertimas iš savo nuodėmių pražudo visus. Štai čia gūdi pats skausmingiausias skirtumas – nuo ligų ar nelaimių žūva atskiri žmonės, o nuo nuodėmės – visi. Ne Dievas baudžia, bet nusidėdamas žmogus pats save pražudo. Panašiai tvirtino ir šv. Augustinas sakydamas: „Kiekviena netvarkinga siela yra pati sau bausmė.“ Trejus metus Jėzus skelbė išganymo naujieną Izraelio tautai ir lyg šeimininkas iš figmedžio tikėjosi tautos atsivertimo vaisių. Galiausiai ant kryžiaus savo krauju gausiai palaistė mūsų išdžiūvusias nuodėmingas sielas. Kad suprastume, jog kančia nėra kaltės ženklas. Kad mes kančią galime lyg vaistą panaudoti atsivertimui.

Mieli tikintieji, Jėzui negana, jei mes nedarome nieko blogo. Jėzus labai nori, kad mes padarytume ir daug gera savo gyvenime. Dažnai žmonės teisinasi: „Ką gi aš bloga padariau?“ Kristus peikia apsileidimą, tinginystę ir veltėdžiavimą. Nukirsk, kam dar žemę alina. Tinginyste mes aliname kitus žmones, jie dirba už mus. Tinginyste aliname savo tėvynę. Per tingėjimą atsiranda daugelis dorovinių ydų: palaidumas, girtavimas, ištižimas, nedrausmingumas, vagystės. Gerbiamieji, nusidedama ne vien piktu blogu darbu, bet ir gero darbo, kurį galėjome ir turėjome padaryti, nepadarymu. Tai apsileidimo nuodėmės.

Kaip figmedis iškirsdinamas ne vien dėl to, jog nevedė vaisių, bet kad ir alino žemę, taip ir žmogus, nors ir išvengdamas blogio, bet nedarydamas nieko gera, yra kitų žmonių sielų alintojas ir blogo pavyzdžio skleidėjas. Tačiau šeimininkas dar duoda metus laiko figmedžiui. Dar metus figmedis bus tręšiamas ir apkasamas, tikintis sulaukti vaisių. Taip Dievas suteikia mums laiko pamatyti savo klaidas ir atsiversti, nes danguje daug daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl 99 teisiųjų. Nebūkime bevaisiai, nebūkime tie, kurie savo blogu pavyzdžiu alina kitų gyvenimą.

Palaimintasis popiežius Paulius VI sakė: „Šiandien pasaulis nori pamatyti tikrus tikėjimo liudytojus.“ Mums labai trūksta tikėjimo liudijimo pavyzdžių kasdienybėje.

Atsivertimas negali būti kažkoks atsitiktinis įvykis. Atsivertimas tik tada yra tikras ir vaisingas, kai atsiverčiama nuolat, gerai apgalvojant savo gyvenimo kelią, sąmoningai suvokiant ir atrandant naują savo gyvenimo prasmę Dieve. Atsiversti – tai pajusti Dievo buvimą kiekvienoje mūsų gyvenimo dienoje. Vienintelė atsitiktinė išpažintis per metus neturi gilios radikalios prasmės mūsų atsivertimui, nepaisant ar tai bus kalėdinė, ar velykinė išpažintis. Atsiversti – tai pakeisti kryptį nuo egoizmo į žmonių meilę, nuo baimės į pasitikėjimą Dievu, nuo vergavimo nuodėmingiems malonumams į Dievo vaikų laisvę, išsivaduoti iš vergavimo pinigui ir imtis gailestingumo darbų.

Gavėnia – tai Dievo gailestingumo ir atlaidumo laikas mums atsiversti. Dievo kantrybė laukiant žmogaus atsivertimo yra Viešpaties gailestingumo ženklas, suteikiantis mums laiko pažinti savąsias klaidas ir atsiversti. Šiandien Dievas mums duoda metus, o gal daugiau – metus vilties, metus pasigailėjimo, metus Dievo meilės ir gailestingumo. Dievas kantrus laukti, nes Jis žino, jog atsiversti yra sunku. Sunku išrauti giliai įsišaknijusias ydas. Jis žino, jog atsiversti reikia ne valandų ir dienų. Mat nuodėmė įsisunkia į visą žmogaus gyvenimą, į jo dvasią ir papročius. Juo daugiau ji į žmogų įsiveržia, tuo mažiau yra pajuntama. Blogis virsta žmogaus dalimi. Kiekviena nuodėmė lengvina kitų nuodėmių įsiveržimą. Sąžinė į viską žiūri pro pirštus, nuodėmė paplinta, lyg vėžio auglys, o dorybė tampa vis sunkiau pasiekiama.

Todėl per tą malonės laiką Aukščiausiasis bando meile ir gailestingumu paveikti užkietėjusį nusidėjėlį. „Atsiverskite“ – šis Viešpaties kreipimasis kiaurai skrodžia visą žmonijos istoriją. Mat Dievas duoda mums savo gailestingumo ir kantrybės metus ne žaidimui su savo gyvenimu ir laisve, bet atgailai ir atsivertimui.

Mes visi svajojame apie globalinį pasaulio atsivertimą, tačiau tai liks tik graži svajonė, jei kiekvienas iš mūsų neatsivers. Į klausimą, kaip išvalyti Paryžių, išmintingas žmogus atsakė, tegul kiekvienas apsišluoja apie savo namus prie gatvės. Jei kiekvienas išvalysime savo sielą, bus švariau ir aplinkinių žmonių akyse, nes mūsų pavyzdys patrauks.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-01.pdf