Šio sekmadienio Evangelija kviečia mus susirūpinti tuo, kas krikščionio gyvenime lyg ir lieka nuošalyje, – tai politika. Evangelija neatitraukia tikinčiojo nuo socialinių rūpesčių ir politikos, priešingai, ragina, kad būtume atsakingi politikoje. Kartais yra sunku suprasti, kaip politiką pagrįsti Evangelija, nes neretai matome didžiulį skirtumą tarp teorijos ir praktikos, tarp santykių su Dievu ir su „ciesoriumi“.

Šiandien Kristus savo žodžiais nori mums atskleisti Evangelijos pagrindą. Visų pirma tai, kad pilietinė karalystė ir Dievo karalystė neprieštarauja viena kitai. Jėzaus mokinys gali dirbti tuo pačiu metu tiek religinėje, tiek politinėje sferoje be jokių konfliktų. Antra, Jėzus atskleidžia savo požiūrį į politiką. Fariziejai paklausė norėdami Jėzų sukompromituoti: jeigu jis pasakys, jog reikia mokėti ciesoriui mokesčius, vadinasi, pataikauja romėnų okupantų valdžiai, atsakymas „ne“ reikš sukilimą prieš Romos imperiją. Tačiau Jėzus paleidžia vėjais priešininkų užmačias.

Kam nors gali atrodyti, kad Jėzus atėjo į žemę tarytum koks socialistas, politikos keitėjas. Ne, jis nepradėjo revoliucijos prieš Romos imperiją, netgi pats rodė paklusnumo pavyzdį. Nekurstė savo pamokslais, kad beturčiai sukiltų prieš turtinguosius, neorganizavo moterų lygiateisiškumo kampanijų, tik skelbė meilę vienų kitiems.

Jėzus savo gyvenime patyrė du mirties nuosprendžius. Pirmą savo vaikystėje iš Erodo lūpų, kai šis įsakė išžudyti Betliejaus kūdikius, ir antrą – teisėjaujant Pilotui. Jėzus kėlė nerimą to meto politikams, ne kartą grasinta su juo susidoroti ir jį nužudyti. Pasirodo, Jėzus buvo kur kas pavojingesnis už visus politikus ir revoliucionierius. Čia ir kyla klausimas: kuo Jėzus yra toks pavojingas tiek žydams, tiek romėnams? Todėl, kad skelbia atsivertimą. Jis atskleidžia valdžios, kaip tarnaujančios, o ne tironiškai engiančios tautas, koncepciją. Kas tampa politinių galių savininku, tas turi tarnauti: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Lk 22, 26). Tad Kristus išvaduoja žmogų pirmiausia nuo valdžios baimės. „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Toks išlaisvintas žmogus kelia valdžioms pavojų, kadangi jis yra pasiruošęs tarnauti broliams ir net gali atiduoti savo gyvybę už tiesą, taip, kaip padarė Jėzus. „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37), – šitaip atsako Jėzus Pilotui.

Karinė ir politinė valdžia yra reliatyvios, praeinančios. Pilotas pirmasis supranta Kristaus meilės ir tiesos maišto pavojų, todėl ir klausia Jėzų: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių“ (Jn 19, 10–11). Pilotas suvokia pavojų ir grėsmę – žmogus jau nebe vergas, bet laisvasis savo dvasia. Nuo šio momento žmonijos istorijoje prasideda žmogaus savigarbos ir orumo era.

Dabar sugrįžkime į mūsų situaciją. Kaip turi elgtis Jėzaus mokinys valdžios, valstybės akivaizdoje? Iš vienos pusės, pagal Kristaus žodžius, privalo paklusti ir bendradarbiauti su valstybe, iš kitos pusės, pagal Kristaus pavyzdį – būti tvirtas ir laisvas nuo valdžios. Kaip elgtis? Paklusnumas ir laisvė – kaip tai suderinti? Tik Naujajame Testamente yra atsakymas: Jėzaus mokinys yra laisvas ne tik priešintis, bet ir laisvas paklusti valstybei. Valstybė nėra absoliutas, ji nėra Dievas. Jėzaus mokinys turi išmintingai ir atsakingai paklusti valdžiai, kad paklusnumas nevirstų stabmeldyste. Tačiau, jeigu krikščionis yra laisvas paklusti arba priešintis valdžiai, tuomet darosi aišku, jog tai negali būti palikta žmogaus savivalei, kaprizams ar interesams. Apsisprendžiama atsakingai, kai politinė valdžia atitinka ar neatitinka Dievo valios ir Jo įsakymų.

Krikščionio pareiga nėra sudėjus tingiai rankas kritikuoti socialinę realybę ir politiką, krikščionis privalo aktyviai dalyvauti pagal savo padėtį ir pašaukimą politiniame gyvenime. Tam, kad politika atitiktų Dievo valią ir tarnautų žmonėms.

Vėl kyla klausimų: kada Jėzaus mokinys turi duoti savo sutikimą ar priešintis valdžiai? Kada laisvė brangiau už paklusnumą? Tada, kai valstybė priešinasi Dievui ir nori tapti vienvalde žmogaus kūno ir sielos viršininke pasaulyje. Turime priešintis arba reformuoti valstybę, jeigu joje apstu neteisingumo, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Tuomet, kai valdžia savo žodžiais Dievo neneigia, tačiau visais kitais veiksmais ir įstatymais išniekina Dievo paveikslą žmoguje. Šiuo atveju krikščionis turi duoti „ciesoriui“ kritišką atsakymą, reikalaujantį teisingumu ir meile tvarkyti visuomenę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-09.pdf