Šiandien liturgija kalba apie Dievo kantrybę. Jis visada laukia ir tikisi žmogaus atsivertimo. Sėjėjas, sėjąs gerą sėklą, yra pats Jėzus Kristus. Kiek jis vargo turėjo pakelti bepurendamas tą savo dirvą! O dirva yra pasaulis, t. y. pirmiausia žydų tauta, o paskui ir visa žmonija. Tos dirvos įdirbti ir yra atėjęs Kristus, kad iš jos surinktų derlių amžinajai savo Karalystei. Tam Kristus įkūrė savo Bažnyčią, kurią vadina Dangaus Karalyste. Jinai yra jo dirva, nes jis pats įsigijo į ją teises. Gera sėkla – tai Karalystės vaikai, Kristaus Karalystės, šventosios Bažnyčios nariai. Jie vadinami gera sėkla, nes per Kristaus mokslą ir malonę yra visiškai pakeičiami, idant neštų vaisių amžinajam gyvenimui. Ir mes esame tarsi dirva, į kurią Žmogaus Sūnus pasėjo gerą sėklą. Juk ir mūsų parapija yra didžiosios dirvos – Katalikų Bažnyčios dalis. Mes taip pat esame Kristaus mylimi, puoselėjami ir rūpestingai saugomi.

„Raugės – netikę vaikai“, – aiškina Jėzus palyginimą. Netikusiais vaikais jis vadina velnio šeimą, t. y. tuos žmones, kurie yra atvėrę savo širdis velnio įtakai. Vadinasi, Jėzus savo mokinius perspėja, jog atsiras klaidingų mokymų. Tos piktžolės yra tuo pavojingos, kad dangstosi tiesos skraiste – kaip kai kurie augalai iš pradžių yra panašūs į kviečius ir tik subrendę pasirodo, kas esą. „Tai yra piktojo klasta, – sako šv. Jonas Auksaburnis. – Piktasis šalia tiesos įbruka klaidą, aptaisęs ją panašiai į tiesą, kad naivieji būtų lengviau suklaidinami.“ Priešas, kuris pasėja piktžoles, yra velnias. Jis pats neturi savo dirvos, taigi eina į Bažnyčios dirvą ir sėja savo sėklą. Jis tai daro iš neapykantos Dievui ir pavydo mums. „Priešo piktumas akivaizdus, – sako tas pats šv. Jonas Auksaburnis, – nes kai tik jis pamatė rūpestingai atliktą sėją, atėjęs pasėjo piktžoles, kad sunaikintų ūkininko darbą.“ Kadangi sargai buvo apsileidę, jis nesunkiai įgyvendino savo piktąjį sumanymą. Apsileidę sargai yra ir tie Bažnyčios ganytojai, kurie per savo nerūpestingumą leidžia blogiui įsiveisti tarp tikinčiųjų. Apsnūdę sargai yra ir visi tie, kurie nesirūpina savo sielos išganymu, tingiai naudojasi sakramentinėmis Dievo malonės priemonėmis, nepaiso blogų savo polinkių. Žmonės seniai jau turėtų žinoti piktąjį esant šviesos priešu: jis mėgsta ateiti naktį, kada žmonės ilsis. Visa, ką Dievas sukūrė, buvo gera, nes Dievas yra gėris. Blogį pasaulyje sėja velnias – amžinas Dievo priešas. Taigi blogis, kurį regime pasaulyje, kuris traukia mus nuo dangaus prie žemės, nuo Dievo prie pasaulio, nuo meilės prie neapykantos, nuo kūrimo prie griovimo, yra iš velnio.

„Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, <…>apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. <…>Ir nepalikite vietos velniui“ (Ef 4, 22–27). Kodėl Dievas leidžia velniui sėti pikta pasaulyje? Todėl, kad tai ne Dievo, o žmonių kaltė. Velnias sėja pikta slapčia, nes tie, kuriems pavesta Evangeliją skelbti ir vykdyti, yra nebudrūs ir nejautrūs. Vadinasi, jei velnias sėkmingai sėja pasaulyje pikta, tai ne Dievo, o žmonių kaltė. Dievas sutvėrė gerą pasaulį ir jį pavedė žmogui, kad juo laisvai naudotųsi. Deja, žmogus turi silpnybių, o velnias moka gudriai jas išnaudoti, ir taip nepastebimai sėja pikta pasaulyje. Dievas leidžia ir pakenčia blogį, nes jis gali būti akstinu gėriui siekti ir net priemone jį pasiekti. Juk fizinis skausmas verčia šauktis daktaro, griebtis vaistų, kitaip galime atsirasti mirties pavojuje. Dievas pakenčia blogį, bet tik laikinai. Galutinį teisingumą Dievas įvykdys amžinybėje. Žinodami, iš kur ir kodėl blogis yra pasaulyje, privalome taip elgtis, kad, stoję Dievo akivaizdoje, nebūtume apkaltinti buvę nebudrūs tarnai, todėl kalti dėl blogio buvimo mumyse ir bujojimo pasaulyje. Nėra jokio pagrindo Dievui priekaištauti. Turime atsiminti, kad žemės gyvenimą Viešpats patikėjo žmogui. Jei žmogus būtų budrus ir apdairus, galėtų, Dievo padedamas, priešintis velniui ir neleisti jam sėti blogio.

Pagrįstai šv. Petras įspėja: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (1 Pt 5, 8–9).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-06.pdf