Antrąjį gavėnios sekmadienį skaitome apie Jėzaus atsimainymą ant aukšto kalno, Bažnyčios tradicijoje tapatinamo su Taboro kalnu šiaurės Izraelyje. Akimirkai Dievo Sūnaus dieviškoji tikrovė, besislepianti po žmogiškąja prigimtimi, buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai kaip tas, kas jis iš tikro yra – pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12). Šis atsimainymas – provaizdis to prisikėlimo ir perkeitimo, kuris įvyks po kryžiaus mirties. Evangelistas Matas rašo, kad Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė tik juos vienus ant aukšto kalno. Kaip kontrastą atsimainymui šį trejetą vėl sutiksime Alyvų kalne, Jėzui išgyvenant baimę. Šiedu momentai neatskiriamai susiję tarpusavyje. Kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio kopimo vietą; kalnas kaip išsilaisvinimas iš kasdienybės naštos, kaip kvėpavimas grynu kūrinijos oru; kalnas, atveriantis vaizdą į kūrinijos platybę ir grožį bei leidžiantis patirti Kūrėją. Iš biblinės pusės prie viso to prisideda kalbančio Dievo patyrimas – jį išgyvena Mozė ant Sinajaus kalno (plg. Iš 24, 12–18) ir Elijas toje pat vietoje (plg. 1 Kar 19, 8–18; Horebo kalnas yra tas pats Sinajaus kalnas; skirtingose rašytinėse tradicijose skirtingi pavadinimai) – bei kančios patyrimas, kurio viršūnė yra Izaoko auka, avinėlio auka (plg. Pr 22, 1–14), iš anksto kreipianti į galutinį ir svarbiausią, ant Kalvarijos kalno paaukotą avinėlį – Jėzų Kristų.

„Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“, – visiškai paprastai sako Matas ir priduria: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“ (Mt 17, 2). Taip išryškėja ryšys su Moze ir kartu skirtumas nuo jo: „Nusileidęs nuo kalno, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, kad buvo kalbėjęsis su Dievu“ (Iš 34, 29). Maldoje Dievo šviesos apšviestas Mozė tampa švytintis. Tačiau jis švyti dėl spindesio, pasiekusio jį iš išorės. O Jėzus švyti iš vidaus, jis ne tik gauna šviesą, bet ir pats yra „Šviesa iš Šviesos“, kaip skelbiama Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinime. Balti spindintys Jėzaus drabužiai per atsimainymą taip pat byloja apie mūsų ateitį. Apokaliptinėje raštijoje balti drabužiai žymi dangiškąją būtybę – tokie yra angelų ir išrinktųjų drabužiai. Apreiškime Jonui, pavyzdžiui, kalbama apie baltus drabužius, kuriuos dėvi išgelbėtieji (plg. Apr 7, 9. 12; 19, 14). Tačiau ten leidžiama sužinoti ir priežastį: išrinktųjų drabužiai balti, nes išplauti Avinėlio krauju (plg. Apr 7, 14), nes jie krikštu susiję su Jėzaus kančia, o jo kančia yra nuvalymas, grąžinantis pirmykštį drabužį, prarastą per nuodėmę (plg. Lk 15, 22). Per krikštą mes su Jėzumi aprengiami šviesa ir patys tampame šviesa (plg. Mt 5, 14).

Štai dabar pasirodo Mozė ir Elijas kaip Įstatymo ir Pranašų atstovai, kurie yra aliuzija į tai, kad Jėzuje įvykdomas Įstatymas ir išsipildo Pranašai. Mozė ir Elijas ant kalno gavo Dievo apreiškimą, dabar jie kalbasi su tuo, kuris yra Dievo apreiškimas savo asmeniu. Tai, ką Prisikėlusysis mokiniams paaiškins pakeliui į Emausą (plg. Lk 24, 27), čia pasirodo regimu būdu. Su Jėzumi kalbasi, apie Jėzų kalba Įstatymas ir Pranašai. Evangelijoje pagal Luką randame glaustą užuominą, apie ką du didieji Dievo liudytojai kalbėjosi su Jėzumi: „Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Jėzaus išėjimas yra nuoroda į Jėzaus mirtį, prisikėlimą ir žengimą į dangų, įvyksiantį Jeruzalėje. Jėzaus kryžius yra išėjimas, išžengimas iš šio gyvenimo, perėjimas per kančios Raudonąją jūrą (plg. Iš 14, 15–31) ir įžengimas į šlovę, į kurią įsispaudusios visam laikui vis dėlto lieka jo žaizdų žymės (plg. Jn 20, 27).

Petras, pagautas nuostabaus reginio, sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“ (Mt 17, 4). Šiuose žodžiuose naują prasmę įgyja pagrindinė Jono evangelijos prologo tezė, apibendrinanti Jėzaus slėpinį: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Taip, Viešpats pasistatė tarp mūsų savo kūno palapinę ir šitaip pradėjo naują amžių. Šventasis Grigalius Nysietis († 395) sako, jog „Dievas, visų daiktų Viešpats, mums apsireiškė, idant atstatytų sugriautosios žmogiškosios prigimties palapinę.“ Tada „skaistus debesis apsiautė juos“ (Mt 17, 5). Senajame Testamente debesis uždengė Susitikimo palapinę, apreikšdamas Dievo artumą (plg. Iš 40, 34–35); debesis apgaubė šventinamą šventyklą Jeruzalėje (plg. 1 Kar 8, 10). Jėzus yra šventoji bendrystės vieta, virš kurios kybo Dievo artumo debesis, o jo šešėlis dabar pridengia ir kitus (plg. Lk 1, 35). Pasikartoja Jėzaus krikšto scena, kurioje Tėvas iš debesies paskelbė Jėzų savo Sūnumi: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Tačiau dabar prie šio iškilmingo paskelbimo priduriamas imperatyvas: „Klausykite jo!“ (Mt 17, 5). Mozė ant Sinajaus kalno gavo Torą – kelią rodantį Dievo žodį. Dabar apie Jėzų sakoma: „Klausykite jo!“ Jėzus tapo pačiu dieviškuoju Apreiškimo žodžiu.

Atsimainymas tuo ir baigiasi: „Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų“ (Mt 17, 8). Vadinasi, nuo dabar ir iki laikų pabaigos Jėzus yra mums vienintelis Dievo apreiškimas. Mokiniai su Jėzumi turi vėl nusileisti nuo kalno ir vis iš naujo mokytis: „Klausykite jo!“ Jie turės išmokti tai, ką Pirmajame laiške korintiečiams Paulius sako visų laikų mokiniams: „O mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 23–24). Ši ateinančios Dievo Karalystės galybė jiems pasirodė atsimainiusiame Jėzuje, kuris kalbėjosi su Senosios Sandoros liudytojais apie savo kančios, kaip kelio į šlovę, būtinybę (plg. Lk 24, 26).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-02.pdf