Mergelės Marijos Ėmimas į dangų yra dalyvavimas jos Sūnaus prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo anticipacija: „O Motina Dievo, pagimdžiusi tu išsaugojai mergeliškumą, o amžiams užmigusi nepalikai pasaulio; tu, kuri pradėjai gyvąjį Dievą ir savo maldomis išvaduosi iš mirties mūsų sielas, sugrįžai pas gyvybės Šaltinį“ (Bizantijos liturgija, Žolinės tropariumas). 1950 m. lapkričio 1 d. garbingasis popiežius Pijus XII paskelbė dogmą, kad Mergelė Marija, „baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę“. Ši tikėjimo tiesa buvo žinoma iš Tradicijos, patvirtinta Bažnyčios tėvų ir skirta Dievo Sūnaus garbei, Marijos išaukštinimui bei visos Bažnyčios džiaugsmui. Dogmos forma išreikšta tai, kas jau buvo švenčiama apeigomis ir Dievo tautos pamaldumu. Taip pat Evangelijoje pati Marija pranašiškai skelbia žodžius, kreipiančius šia linkme: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48). Tai pranašystė visai Bažnyčios istorijai. Šis pasakymas Magnificat giesmėje nurodo, kad tą pagarbą Šventajai Mergelei, Dievo Motinai, glaudžiai suvienytai su savo Sūnumi Jėzumi, teikia visų laikų Bažnyčia. Ir šie žodžiai reiškia, jog Marijos gerbimas jau yra tikrovė ankstyvojoje Bažnyčioje, ir Lukas tai laiko krikščionių bendruomenės pareiga ir įsipareigojimu per visas kartas. Tad Marijos Ėmimo į dangų iškilmė yra kvietimas šlovinti Dievą žvelgiant į Dievo Motinos didingumą, nes, kas yra Dievas, mes sužinome iš šventųjų ir ypač iš Marijos veido.

Bet kodėl Marija yra pagerbta ėmimu į dangų? Šv. Lukas regi Marijos išaukštinimą Elzbietos pasakyme: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Išties Magnificat, giesmė gyvajam ir istorijoje veikiančiam Dievui, yra tikėjimo ir meilės himnas, išsiliejęs iš Mergelės širdies. Ji ištikimai saugojo savo širdyje Dievo žodžius savo tautai, pažadus Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, padarydama juos savo maldos santrauka: Dievo žodis Magnificat giesmėje buvo tapęs Marijos žodžiu, šviesa jos kelyje, taip, kad ji buvo pasiruošusi priimti į savo įsčias Dievo Žodį, tapusį kūnu. Šiandienis Evangelijos tekstas primena šį Dievo buvimą ir veikimą istorijoje; ypač remiasi Antrąja Samuelio knyga 6, 1–15, kur Dovydas perneša šventąją Sandoros skrynią. Panašumas, kurį atskleidžia Evangelija, yra regimas: Marija, belaukianti Sūnaus gimimo, yra šventoji skrynia, nešanti savyje Dievo buvimą; o jis yra paguodos ir džiaugsmo šaltinis. Jonas išties šoka Elzbietos įsčiose, kaip Dovydas šoko skrynios akivaizdoje. Marija tam tikra prasme yra Dievo, kuris teikia džiaugsmą, apsilankymas. Zacharijas savo šlovinimo giesmėje apie tai tiesiogiai pasakys: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą“ (Lk 1, 68). Zacharijo namai patyrė Dievo apsilankymą netikėtu Jono Krikštytojo gimimu, bet ypač Marijos, kuri neša įsčiose Dievo Sūnų, atėjimu.

Ką duoda mūsų tikėjimo kelionei ir gyvenimui Marijos ėmimas į dangų? Pirmiausia šioje iškilmėje regime, kad Dieve yra vietos žmogui, pats Dievas yra namai su daugybe buveinių, apie kurias kalba Jėzus (plg. Jn 14, 2); Dievas yra žmogaus namai; Dieve yra Dievo erdvės. Ir Marija, vienybėje su Dievu, nenutolsta nuo mūsų, neiškeliauja į nežinomą galaktiką, juk kas keliauja pas Dievą, tas prisiartina, nes Dievas yra artimas kiekvienam iš mūsų. Marija, susivienijusi su Dievu, dalyvauja Dievo buvime ir yra labai arti mūsų, kiekviename iš mūsų. Todėl ji gali mus girdėti ir mums padėti. Kita svarbi šios iškilmės žinia: ne tik Dieve yra erdvės žmogui, bet ir žmoguje yra erdvės Dievui. Tą irgi matome Marijoje, šventojoje skrynioje, kuri neša Dievo buvimą. Mumyse yra erdvės Dievui. Dievo buvimas mumyse yra svarbus, kad apšviestume pasaulio liūdesį ir problemas. Šis buvimas išsipildo per tikėjimą. Tik tikėjimo dėka atveriame savo būties duris ir Dievas įžengia į mus, ir gali būti ta galia, kuri teikia gyvenimą ir jėgų mūsų kelionei. Neabejokime, kiekvienas iš mūsų turime erdvės, todėl atsiverkime, kaip Marija atsivėrė sakydama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Atsiverdami Dievui nieko neprarandame, priešingai: mūsų gyvenimas tampa turtingas ir didingas. Gaila, kad dažnai tik paviršutiniškai susipažįstama su katalikų tikėjimu ir todėl daroma klaidinga išvada – tikėjimas riboja mūsų galimybes ir laisvę. Tačiau teisingas ir nuoširdus tikėjimo santykis su Dievu mūsų žmogiškąsias ribas išplečia, nes atsiveriame Tam, kuris neturi ribų.

Bet tai įmanu patirti tik pačiam pabandžius, tai yra pasukus tikėjimo keliu. Tik taip atsiranda tikrumas, jog neiname į tuštumą, esame laukiami; Dievas mūsų laukia, ir mes keliaudami į anapus atrandame Marijos gerumą, savo artimuosius ir amžinąją Meilę. Dievas mūsų laukia: tai yra mūsų didysis džiaugsmas ir didžioji viltis, kuri gimsta būtent iš šios šventės. Marija yra trium­fuojančios Bažnyčios aušra ir spindesys; ji paguoda ir viltis dar keliaujančiai tautai, kaip sakoma šiandienos Dėkojimo giesmėje. Tačiau krikščioniška viltis nėra tik Dangaus ilgesys, tai gyvas ir veiklus Dievo troškimas čia, pasaulyje; Dievo troškimas, kuris mus daro nepailstančiais piligrimais ir maitina mūsų drąsą, tikėjimo ir meilės galią. Tad pasiveskime Švenčiausiosios Marijos motiniškam užtarimui seniausia mums žinoma malda, sukurta III amžiuje Egipto krikščionių: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja: mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-07.pdf