Jėzus išsiunčia į misiją 72 mokinius. Kai kuriuose rankraščiuose rašoma 70. Skaičius 72 ar 70 yra ir simbolis. Pradžios knygoje, pagal graikišką Septuagintos vertimą, rašoma, jog pasaulyje yra 72 tautos, pagal hebrajišką vertimą – 70 tautų (plg. Pr 10). Tai reikštų, kad ši misija pranoksta Izraelio ribas ir yra skiriama visiems žemės gyventojams. Kas buvo tie 72 mokiniai? Mes nežinome jų vardų. Tačiau, kita vertus, jie – tai mes. Esame tie septyniasdešimt du mokiniai, jei turime tam tikrą misiją, kurią nuoširdžiai atliekame gyvenime ir Bažnyčioje. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje. Krikščioniškasis pašaukimas yra ir pašaukimas apaštalavimui“ (n. 863). Bet prieš konkrečią veiklą pirmiau eina malda: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Kodėl reikėtų prašyti Dievą siųsti daugiau darbininkų? Jis nori įtraukti mus į savo darbą. Esame „Dievo bendradarbiai“ (2 Kor 6, 1). Šv. Augustinas († 430) sako: „Dievas mus sukūrė be mūsų pritarimo, tačiau mūsų neišgano be mūsų pritarimo.“ Kita vertus, pati malda jau yra apaštalavimas ir apsaugo nuo aklo aktyvizmo. Jėzaus siunčiami mokiniai ėjo į visus miestus ir kaimus, į kuriuos vėliau jis pats ketino vykti, todėl mokinių pasiuntinybė yra susijusi su kelio paruošimu Jėzaus atėjimui: „Dievo Karalystė jau čia pat!“ (Lk 10, 11). Senajame Testamente tik Viešpats siųsdavo savo pasiuntinius, todėl „siuntimo“ sąvoka įgijo mesijinį atspalvį. Jėzus yra Tėvo siųstasis, o dabar savo ruožtu siunčia mokinius. Visos keturios evangelijos ne kartą pabrėžia šį gestą. Jėzus juos siunčia po du, panašiai kaip siuntė Dvylika. Dviese ne tik lengviau susidoroti su užduotimi. Siuntimo po du prasmė išryškėja žvelgiant į Įstatymą: įvykiui autentiškai paliudyti buvo būtini bent du liudytojai (plg. Įst 19, 15). Be to, Gerosios Naujienos žinia yra ne asmeninis, bet bendruomeninis dalykas.

Mokiniai rizikuoja susidurti su pasaulio priešiškumu: „Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų“ (Lk 10, 3). Jis siunčia mus į pasaulį kaip avis tarp vilkų, bet kartu ir pažada būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šv. Jonas Auksaburnis († 407) vienoje savo homilijų komentuoja: „Kol būsime kaip avinėliai, laimėsime, net jei mus suptų vilkų gausybė. Bet jei ir mes patys tapsime vilkais, būsime nugalėti, nes Ganytojas neateis mums į pagalbą.“ Krikščionys negali būti vilkai tarp vilkų. Ne jėga ir smurtu kuriama Dievo Karalystė, bet savęs aukojimu, meile visiems žmonėms, net ir priešams. Jėzus pasaulį nugalėjo ne ginklais, o kryžiaus, kuris yra tikrasis pergalės garantas, galia. Ir to pasekmė – kas nori būti Viešpaties mokiniu ir jo siųstuoju, turi būti pasirengęs taip pat kančiai ir kankinystei, kad pasaulyje triumfuotų gėris, meilė, taika. Tai sąlyga, kad gebėtume tarti įžengę į kiekvieną tikrovę: „Ramybė šiems namams!“ (Lk 10, 5). Jėzaus mokiniui turėtų būti būdingas neturtas ir pasitikėjimas Dievo apvaizda. Nuo pasaulio priešiškumo neapsaugos nei pinigai, nei krepšys, nei patogus apavas. Vienintelis tikras mokinio bagažas yra jo ramybė, kurią jis gali perduoti kitiems. Apaštalas Paulius mums primena, kas yra šis ramybės šaltinis: „Patsai ramybės Viešpats tegul teikia jums ramybę visada ir visais būdais“ (2 Tes 3, 16). Jėzus liepia kelyje su niekuo nesisveikinti, nes, rytiečių papročiu, pasisveikinus reikėdavo pasišnekučiuoti ir ilgokai sugaišti. Jis nori apsaugoti mokinius nuo tuščių plepalų, kai įsileidžiama į ilgus ir dažnai bereikšmius svarstymus ar apkalbas. Jau pranašas Eliša, išleisdamas tarną Gehazį į kelionę, sakė: „Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas tave sveikins, neatsakyk“ (2 Kar 4, 29). Tarnas buvo pasiųstas prikelti mirusio šunemietės vaiko. Reikalavimas nieko nesveikinti kelyje rodo reikalo svarbumą – tai gyvybės ir mirties klausimas. Taip pat sakoma: „Valgykite ir gerkite, kas duodama” (Lk 10, 7). Vadinasi, teks valgyti ir pas pagonis. Čia Jėzus paskelbia, kad krikščionims nebėra švaraus ar nešvaraus maisto. Šią mintį pabrėžia ir apaštalas Paulius: „Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padėta, sąžinės labui nieko neklausinėdami“ (1 Kor 10, 27). Jėzus iš anksto pranašauja mokiniams, jog jų laukia ir nepasisekimai. Nesėkmės nesustabdys Dievo Karalystės plitimo. Dulkių nusikratymo gestas reiškia ne panieką, o atsiskyrimą. Išvaryti iš Pisidijos Antiochijos Paulius ir Barnabas taip pat prieš juos atstūmusius žydus nusikratė nuo kojų dulkes (plg. Apd 13, 51).

Septyniasdešimt du mokiniai iš misijos grįžo pakilios nuotaikos. Jie buvo Dievo Karalystės atėjimo liudininkai, matė, kaip Dievo galybė įveikia blogio jėgas. Jėzus patvirtina mokiniams, kad valdžia piktosioms dvasioms kyla iš jo. Vienoje iš psalmių teisiajam žadama Viešpaties pagalba: „Sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (Ps 91, 13). Tai ta pati psalmė, kurią velnias cituoja gundydamas dykumoje Jėzų (plg. Lk 4, 10–11). Dabar Jėzaus pergalė prieš piktąsias dvasias jau prasidėjo. Šėtono valdžia žmonijai priėjo liepto galą. Tačiau Jėzus perspėja mokinius per daug nesusižavėti išoriniais ženklais, atliktais darbais, bet verčiau kreipti vidinį žvilgsnį į tai, kas akimis nėra matoma: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-06.pdf