Svetimavimą smerkia šeštasis Dievo įsakymas. Jį smerkia ir Jėzus savo kalboje apie skyrybas (plg. Mt 19, 3–9). Žydų įstatymai šiuo požiūriu buvo labai griežti. Mirties bausmės sulaukia abu svetimautojai: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė, – turi mirti“ (Įst 22, 22). Nežinia kodėl pas Jėzų atvedė tik moterį: vyras paspruko ar leido jam pasprukti, o gal jau užmuštas? Viena vertus, Jėzus sakė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tokiu atveju jis turėtų elgtis pagal Mozės Įstatymą ir prisidėti užmušant moterį akmenimis. Kita vertus, jis daug kalbėjo apie atleidimą, dažnai lankydavosi pas nusidėjėliais laikomus žmones, nes, kaip pats sakė, atėjo ne dėl sveikųjų, o dėl ligonių (plg. Mk 2, 17). Be to, jei pritars moters egzekucijai, jį bus galima skųsti romėnų valdžiai, kuri nepripažino mirties bausmės už svetimavimą.

Jėzus tyli. Jis neskuba ir pasilenkęs ima rašyti ant žemės. Gal nori, kad kažkiek aprimtų įsibaiminusi moteris ir neigiamų jausmų užvaldyta minia, o gal taip elgiasi norėdamas laimėti laiko, kad nepriimtų skuboto sprendimo? Tai vienintelė Evangelijos vieta, kurioje Jėzus kažką rašo. Šv. Jeronimo († 420) įsivaizdavimu, Jėzus pasilenkęs ant smėlio rašė kaltintojų nuodėmes. Jėzaus užrašas ar nupaišyta figūra ant žemės lieka paslaptis. Tačiau Jėzus nepalieka neatsakyto klausimo. Tai nebus nei „taip“, nei „ne“, bet trumpi, esminiai ir be pykčio ištarti žodžiai: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Ir pasilenkęs toliau rašo ant žemės, ten, kur guli akmenys. Jėzus nukreipia kalbą nuo teologinės diskusijos ir pasiūlo čia pat vykdyti teismo nuosprendį, kurį keblu įvykdyti, mat Jėzus iškelia neįvykdomą sąlygą. Pagal žydų teisę vykdant mirties nuosprendį pirmuosius akmenis privalėjo mesti liudininkai (plg. Įst 17, 7). Bet čia nuosprendį vykdyti gali ne tas, kuris užtiko moterį svetimaujant, bet tas, kuris yra be nuodėmės. Bet tegu mūsų nesuklaidina Jėzaus atsakymo reikšmė. Juk tai nereiškia, jog mums – kadangi patys esame nusidėjėliai – yra draudžiama siekti teisingumo ar paskelbti nuosprendį. Tačiau, tai darydami, mes esame kviečiami ištirti savo intenciją, sutaikinti kiek galima labiau teisingumą ir gailestingumą.

Pradedant vyresniaisiais, visi išsiskirsto. Kur ir kaip jie išsivaikšto? Su kylančiu pykčiu dėl nesėkmingai paspęstų pinklių? Akmenis numes į šalį ar pasilaikys kitam kartui? Grįžta prie darbų mąstydami apie savo silpnumą ir išdavystes? Ar jie pasuko vidinio išlaisvinimo ir intencijos išgryninimo keliu? Lieka tik moteris ir Jėzus, trapus kūrinys ir vienintelis žmogus be nuodėmės. Pasak šv. Augustino († 430): Relicti sunt duo: misera et misericordia (lot. „Liko dviese: vargdienė ir gailestingumas“). Jėzus nė vieno neteisia (plg. Jn 8, 15), nes atėjo išgelbėti nusidėjėlės žmonijos (plg. Jn 3, 17; 12, 47). Jis yra Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę (plg. Jn 1, 29; 4, 42; 1 Jn 4, 14).

Beje, tik Jėzus kreipiasi į moterį. Rašto aiškintojai ir fariziejai kalbėjo apie ją, bet jos neužkalbino. Ji nebuvo svarbi: neketinta užmegzti dialogo, bendrystės; ji buvo diskusijų objektas ir intriguojantis projektas, kurį parengė Jėzui. O Jėzus kalba moteriai, ją pastebi, atstato santykio pagarbą, kviečia į laisvę ir atsakomybę. „Nė aš tavęs nepasmerksiu“ (Jn 8, 11). Tai atleidimo žodžiai. Tačiau jie priverčia susimąstyti. Kas gali atleisti, jeigu ne tas, kuris yra įžeistas. Juk aš negaliu tau atleisti blogio, kurį tu padarei kitam. Tai būtų patogu ir lengva. Tikrasis atleidimas yra tada, kai aš tau atleidžiu blogį, kurį tu padarei man ir dėl kurio man teko kentėti. Būtent dėl to Jėzus atleidžia, nes atėjo sutaikyti žmonijos su Dievu ir prisiimti žmonių nuodėmės, kuri jį atvedė į baimę, liūdesį, skausmą ir pagaliau į mirtį. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24). Tad žodžiais „pasilenkęs“ ir „atsitiesęs“ (Jn 8, 8. 10) evangelistas Jonas iš anksto skelbia Jėzaus Velykų slėpinį – mirtį ir prisikėlimą.

Iš tiesų Dievas nori ne nusidėjėlio mirties, bet atsivertimo, kad jis gyventų (plg. Ez 18, 23; 33, 11; Išm 11, 23. 26). Daugiau nebenusidėti jau buvo liepta ir ligoniui, išgydytam prie Betzatos maudyklės (plg. Jn 5, 14). Gailestingumas ir atleidimas nenuvertina nuodėmės sunkumo. Nuodėmė ištrina Dievo Apsireiškimą pasaulyje. Todėl ji aiškiai, nors ir subtilia forma, pasmerkiama: „Daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Ši moteris priartėjo prie mirties, bet paskutinę akimirką – ne dėl savo gebėjimų ar geros valios, bet malonės dėka – buvo išteisinta, apvilkta Kristaus šventumu. Iš jos prašoma tik to, ką jį gavo. Žodžiai: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ suprantami ne tik kaip įsakymas, bet ir kaip vidinio išgydymo dovana. Šv. Augustinas sako: „Dievas neprašo negalimų dalykų, bet, kai prašo, jis tau duoda ir jėgų atlikti tai, ko iš tavęs prašoma.“ Kol prisimins, kad jai atleista, tol ši dieviškoji meilė duos jai jėgų būti gailestingai ir ištikimai. Graikų, panašiai kaip ir lietuvių, kalboje žodis „atleisti“ taip pat reiškia „išlaisvinti“. Viešpaties atleidimas išlaisvina, kuria naują širdį ir dvasią, leidžia ir skatina pradėti naują gyvenimą: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (Iz 43, 18–19).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-02.pdf