Baigiantis liturginiams metams Evangelijos tekstas mūsų mintis kreipia į laikų pabaigą. Jėzaus žodžiai pateikia kosminės permainos atbaigtą paveikslą. Centre – Žmogaus Sūnaus atėjimas, ženklinantis senojo pasaulio su savo blogiu pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su Juo pradžią. Pirmaisiais krikščionybės amžiais ta diena buvo ne baimės, bet vilties ir džiaugsmo diena. Nors 66–70 m. po Kr. mokinių persekiojimas ir Jeruzalės sugriovimas išsklaidė krikščionis, žymėjo ikikrikščioniškos eros ir senojo pasaulio pabaigą, tačiau šis išsklaidymas leido liudyti ir skelbti Evangeliją visoms tautoms (plg. Mk 13, 10), pradėti naujos eros ir naujo pasaulio pradžią, o subūrimas „nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių“ (Mk 13, 27) atneš Dievo Karalystės galutinį išsipildymą, įves į galutinį džiaugsmo susitikimą.

Įvykio aprašymas – didingas. Jo tikslas yra perteikti, pasitelkiant Senojo Testamento įvaizdžius, galutinio triumfo mintį. Kaip Izraeliui išeinant iš Egipto jūra pamatė juos ir pradingo, kalnai šokinėjo lyg ėriukai nuo Viešpaties Artumo (plg. Ps 114), taip bus ir Viešpačiui sugrįžtant: visa Visata bus sukrėsta. Saulė, mėnulis, žvaigždės ir visos dangaus galybės bus sukrėstos, nes dangaus debesyse pasirodys su visa savo šlove Žmogaus Sūnus. Į šį susitikimą su juo visa istorija yra vedama Dievo kantrios ir išmintingos rankos. Kūrinija keliauja į galutinį Žmogaus Sūnaus apreiškimą, nes kiekvienas žmogus tik jame yra Tėvo sūnus ir dukra. Pasaulio pabaiga nėra prasmegimas į nieką, bet kiekvienos vilties išsipildymas, pilnatvė, kurios negalime net įsivaizduoti, nes tai yra anapus ir pranoksta bet kokį mūsų lūkestį. Kūrinija siekia visomis savo galiomis to, kuriame ir per kurį buvo sukurta (plg. Kol 1, 15–16), nes jis yra gyvybė viso to, kas egzistuoja.

Pasaulio pabaigoje nėra nieko siaubingo. Tai sužadėtinės, atpirktųjų bendruomenės, kuri Dvasioje kviečia: „Ateik!“, ir Sužadėtinio, kuris atsako: „Taip, aš veikiai ateinu!“ (Apr 22, 17–20), susitikimas. Todėl Jėzus, kalbėdamas apie paskutiniąsias dienas, sako: „Supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio“ (Mk 13, 29). Šis įvaizdis taip pat ir kitose Šventojo Rašto vietose ragina tikinčiuosius būti pasirengusius priimti Viešpatį, kuris ateina. „Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio“, – rašo Jokūbas savo laiške (5, 9). Ir Apreiškime Jonui: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (3, 20). Prie mūsų gyvenimo kiekvienos dienos durų yra Viešpats, kuris beldžia ir laukia, kad būtų priimtas, nes kiekviena diena yra nepakartojama, paskutinė, nebesugrąžinama. Nepaisant kiek dar laiko kiekvienam iš mūsų liko gyventi šioje nuostabioje Žemėje, vis dėlto šiandien prie šio slenksčio – perėjimo iš čia į anapus – esame arčiau, negu vakar.

Šlovingas Viešpaties atėjimas ir jo teismas turi savo praeitį, kryžių, kur viskas jau atlikta (plg. Jn 19, 30), dabartį, kurioje gyvename sekdami Kristų, ir ateitį, kai bus atlikta visa tai, kas jau įvyko Kristuje ir vyksta šiuo metu mumyse. Istorija yra paženklinta kryžiumi, Dievo pilnatvės šlove. Dievo galinga ranka, kuria Dievas nugalėjo blogį (plg. Įst 7, 18–19; Ps 89, 11; Ps 136, 12; Apd 13, 17), yra gailestingos Sūnaus rankos, prikaltos prie kryžiaus ir ištiestos visiems žmonėms. Pasaulio teisėjas yra tas, kuris mirė ant kryžiaus už nusidėjėlius. Tad jo tesimas yra toks: jis, kuris yra teisusis, neša ant savęs mūsų nuodėmę ir išteisina visus neteisiuosius, kurie prisipažįsta esą tokie ir priima jo malonę.

Bet kada tiksliai ateis Viešpats? Tai žino tik Tėvas. Jėzus to neatskleidė niekam, nes Tėvas jam, jo žmogiškai prigimčiai, nepaskyrė tos užduoties. Jono evangelijoje užrašyta Kristaus malda Tėvui: „Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems“ (17, 8). Paskutinės dienos data nebuvo skirta perduoti žmonėms. Vadinasi, mūsų ir pasaulio pabaigos diena ir valanda yra žinoma Dievui ir nežinoma mums, žmonėms. Taip Dievas išmintingai nusprendė dėl mūsų gėrio. Iš tiesų, jei žinotume šių įvykių dieną ir valandą, patektume į varginantį laukimą, sutriktų mūsų egzistencija.

Nūnai visa istorija yra ne kas kita, kaip Dievo kantrumo laikas – gebėjimas su meile laukti žmogaus (plg. Lk 15, 20). „Viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 8–9), nes Dievas, mūsų Išganytojas, „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad jo „namai būtų pilni“ (Lk 14, 23).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-10.pdf