Jėzus keliauja Jeruzalės link, kur bus suimtas, nužudytas ir po trijų dienų prikeltas. Jis užsuka paskutinį kartą į Kafarnaumą. Greičiausiai apsistoja Petro ir Andriejaus namuose. Paprastai apaštalai klausinėja Jėzų, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Šį kartą Jėzui reikia jų paaiškinimo: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ (Mk 9, 33). Jie sutrikę tyli, nes iš tiesų neturi kuo pasigirti: kalbėtasi visiškai priešingai tam, ką Žmogaus Sūnus paskelbė apie nuolankumo kelionę. Panašiai kaip ir Jėzaus skelbimą apie Velykų slėpinį lydėjo Petro prieštaravimas, atskleidęs, jog galvojama „ne Dievo mintimis“, taip ir dabar kilusios tarp mokinių diskusijos parodo, kad jie ir toliau mąsto grynai „žmonių mintimis“ (Mk 8, 31–33).

Jėzus vėl turi aiškinti (ir tai tęsis per visus amžius), jog mokinio kelias negali būti kitoks nei Mokytojo kelias. Dar kartą jis yra priverstas patikslinti sekimo juo reikalavimus: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35). Verta atkreipti dėmesį į Morkaus vartojamą žodį „tarnas“: jis vartoja graikišką žodį, kuris taip pat reiškia „diakonas“. Šis žodis pirmą kartą aptinkamas pasakojime apie Kanos vestuvių padavėjus, kurie patiekė svečiams paverstą vynu vandenį (plg. Jn 2, 5. 9). Matas šį žodį priskiria karaliaus tarnams palyginime apie karalaičio vestuves (plg. Mt 22, 13). Paulius taip pat save vadina Evangelijos tarnu (plg. Kol 1, 23; Ef 3, 7) ir Bažnyčios tarnu (plg. Kol 1, 25). Jonas juo nusako visus Jėzaus sekėjus: jie yra jo „diakonai“, jo tarnai (plg. Jn 12, 26).

Šios Naujosios Sandoros tarnystės apibrėžimą randame Antrajame laiške korintiečiams, parašytame apie 57 m. po Kr.: „Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai [gr. diákonoi], didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš kairės ir iš dešinės; gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir žinomais; kai mirštame ir štai vėl gyvuojame, kai esame baudžiami – ir nenužudomi, kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“ (6, 3–10).

Vadinasi, reikia priimti kita tvarka išdėstytas vertybes, radikaliai besiskiriančias nuo pasaulio vertybių, būtinas mąstymo kokybinis pokytis. „Jei kas trokšta būti pirmas.“ Trokšti būti pirmam nėra draudžiama, tai nėra nuodėmė. Jėzus tik apreiškia naują ir skirtingą kelią tai pasiekti: ne kitų sąskaita, bet kitų naudai. Juk jis tęsia: „…tebūnie paskutinis ir visų tarnas“. Šis tarnystės kelias yra priešingas galios troškimui, vedančiam į situaciją, kai vienas viešpatauja, o kiti tarnauja; vienas tapo „laimingas“ (jei apskritai galima viešpataujant būti laimingam), kiti – nelaimingi; vienas yra nugalėtojas, visi kiti – nugalėti. Šio sekmadienio antrajame skaitinyje šv. Jokūbas kelia sudėtingą ir amžiną klausimą: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai?“ (Jok 4, 1). Jėzus evangelijoje mums pateikia atsakymą, kad visa tai iš troškimo viešpatauti; bet koks pasaulyje esantis blogis, ypač karai, kyla būtent iš tos šaknies – iš noro save laikyti didesniu už kitus.

Jėzus padarė revoliuciją (lot. revolutio – pokytis) ne kitus naikindamas, bet save atiduodamas kitiems, tarnaudamas kitiems, pakeldamas kitus. Tai nėra gyvenimo ar pažangos nuvertinimas, greičiau priešingai – gyvenimo postūmis, tikrasis gyvenimas. Jėzus nepanaikina didelių darbų troškimo. Yra privalu būti pirmam, tačiau to siekiama ne lipant per kitų galvas, bet nusižeminant ir pakeliant kitus kartu su savimi. Matome aiškų skirtumą tarp pagonybės ir krikščionybės. Pagonys aukština silpnojo auką stipresniojo naudai, krikščionybė – stipresniojo auką silpnesniojo naudai. Žmonijos istorija pasikeitė nuo to laiko, kai Dievas nuolankiai pasilenkė prie mūsų (plg. Jn 1, 14; 13, 1–17). Dabartinės visuomenės didžiausias pasididžiavimas yra rūpinimasis kenčiančiais, prispaustaisiais, neįgaliaisiais. Tai kyla tiesiogiai iš krikščioniškosios revoliucijos, nors ir paradoksalu, jog ta pati visuomenė šiandien nusigręžia nuo krikščionybės, iš kurios gavo savo pamatines vertybes.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-08.pdf