Šios dienos iškilmėje kontempliuojame Marijos perėjimo iš šio pasaulio į Rojų slėpinį: švenčiame jos Velykas. Kaip Kristus prisikėlė iš numirusių su savo garbinguoju kūnu ir įžengė į Dangų, taip Šventoji Mergelė, su Viešpačiu visiškai susieta, buvo paimta su kūnu ir siela į dangiškąją šlovę. Ir čia Motina seka savo Sūnų ir eina pirma mūsų. Šalia Jėzaus, naujojo Adomo, kuris yra užmigusiųjų pirmgimis (plg. 1 Kor 15, 20. 23), Marija, naujoji Ieva, pasirodo kaip „visos Bažnyčios amžinojo išaukštinimo pradžia ir paveikslas“ (Dėkojimo giesmė), „tikros vilties ženklas“ keliaujančiai Dievo tautai (plg. Lumen gentium, 68). Išties pirmajame šios dienos skaitinyje skaitome: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Šioje moteryje, šviesos apsuptyje, Bažnyčios tėvai atpažino Mergelę Mariją.

Marija yra pavyzdys ir pagalba visiems tikintiesiems: ji mus drąsina neprarasti pasitikėjimo Dievu sunkumų ir neišvengiamų kasdienių problemų akivaizdoje. Ji mums laiduoja savo paramą ir primena, kad gyvenimo esmė yra rūpintis „tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 2). Pagauti kasdienių rūpesčių, rizikuojame manyti, jog būtent čia, šiame pasaulyje, kuriame esame tik praeiviai, yra žmogiškosios egzistencijos galutinis tikslas. Vis dėlto Rojus – tikrasis mūsų žemiškosios kelionės siekis. Kokios skirtingos būtų mūsų dienos, jei jas įkvėptų ši perspektyva. Taip gyveno šventieji. Jų gyvenimai liudija, kad, kai gyvenama širdimi nuolatos atsigręžus į Dievą, žemiškoji tikrovė priimama teisingai, nes ją apšviečia dieviškosios meilės amžinoji tiesa.

Savo garsiajame veikale „Dievo miestas“ šv. Augustinas († 430) primena, jog žmogiškoji istorija, pasaulio istorija, – tai dviejų meilių kova: Dievo meilės, kuri dovanoja save kitiems, ir savimeilės, kuri niekina Dievą ir artimą. Šis istorijos paaiškinimas – kaip dviejų meilių, dovanojančios meilės ir egoizmo, kova – atskleidžiamas jau minėtame pirmajame skaitinyje iš Apreiškimo knygos. Čia regime du įvaizdžius. Pirmiausia didžiulis ugniaspalvis slibinas, nerimą kelianti galia, prievartos ir absoliutaus egoizmo apraiška. Tuo metu kai šv. Jonas rašė Apreiškimo knygą, šis slibinas buvo antikrikščioniški romėnų imperatoriai, nuo Nerono († 68) iki Domiciano († 96). Šios jėgos atrodė beribės, o jų akivaizdoje tikėjimas ir Bažnyčia – kaip beginklė moteris, be galimybės išgyventi ir juo labiau nugalėti. Kas galėjo šioms jėgoms pasipriešinti? Ir vis dėlto žinome, kad galiausiai nugalėjo beginklė moteris, o ne egoizmas ir neapykanta; nugalėjo Dievo meilė, ir Romos imperija atsivėrė krikščioniškajam tikėjimui.

Šventojo Rašto žodžiai kalba ne tik apie tam tikrą istorinį laikotarpį: slibinas nurodo ne vien to meto Bažnyčią persekiojusią antikrikščionišką galią, bet ir visų laikų antikrikščioniškas materialistines diktatūras. Praeitame amžiuje regėjome vėl šios jėgos apsireiškimą: nacių ir sovietų diktatūras, kurių gniaužtuose, atrodė, neįmanoma išgyventi ir kurios norėjo praryti Dievą, tapusį kūdikiu, ir moterį, Bažnyčią. Tačiau iš tikrųjų meilė buvo stipresnė už neapykantą. Šiandien šis slibinas įgavęs naują pavidalą, jis sako, kad absurdiška mąstyti apie Dievą ir laikytis jo įsakymų, nes tai praėjusių laikų dalykas; verta gyventi tik dėl savęs ir imti iš šio trumpo gyvenimo viską, ką tik įmanoma paimti. Ir vėl atrodo neįmanoma pasipriešinti šiam vyraujančiam vartotojiškam mąstymui; atrodo neįmanoma vis dar tikėti Dievu, kuris sukūrė vyrą ir moterį ir kuris tapo kūdikiu, tikruoju pasaulio Valdovu. Ir nūdien šis slibinas atrodo neįveikiamas, tačiau taip pat išlieka tiesa, jog Dievas yra stipresnis už slibiną, kad nugali meilė, o ne egoizmas.

Apsvarstę įvairias slibino istorines formas, pažvelkime į kitą įvaizdį: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Kaip minėta, pirmoji šio paveikslo reikšmė yra, be abejo, Dievo Motina, visiškai apsiausta saulės, tai yra Dievo šviesos; apjuosta dvylikos žvaigždžių, tai yra dvylikos Izraelio genčių, visos Dievo tautos, visų šventųjų bendrystės; ir po kojomis mėnulis, mirties ir tamsos simbolis. Marija paliko už savęs mirtį ir buvo visiškai apgaubta gyvenimu, paimta su kūnu ir siela į Dievo šlovę, nes ji, Dievo tarnaitė, gyveno dovanodama save Dievui ir artimui, drąsiai pasitikėjo Dievu slibino grėsmės akivaizdoje. Ir šis tarnystės gyvenimas dabar – Dangun ėmimo dieną – pasiekia tikrąjį gyvenimą.

Bet ši moteris, kuri kenčia, bėga ir gimdo sopuliuose, taip pat yra Bažnyčia, visų laikų kovojanti Bažnyčia (lot. Ecclesia militans). Visose kartose iš naujo ji turi gimdyti Kristų, dideliuose suspaudimuose drąsiai nešti jį į pasaulį. Visais laikais persekiojama slibino, gyvena beveik visuomenės užribyje, dykumoje. Blogis įvairiomis formomis, net užsimaskavęs gėriu, nori viešpatauti pasaulyje ir sunaikinti visuomenės bei Bažnyčios moralinius pagrindus. Tačiau visais laikais Bažnyčia, Dievo tauta, gyvena Dievo šviesoje ir Dievo maitinama Šventąja Eucharistijos duona. Ir taip visose negandose, įvairiausiose situacijose, skirtingose pasaulio dalyse Bažnyčia, kentėdama ir kovodama su blogiu, pakyla ir nugali. Tai Dievo meilės buvimas ir garantas prieš visas neapykantos ir egoizmo ideologijas. Iš pažiūros silpnas Dievas, tapęs kūdikiu, yra stiprus, tikroji pasaulio galia, nes meilė stipresnė už neapykantą. „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Esame kviečiami eiti Mergelės Marijos keliu: pasitikėti Dievu ir nebijoti duoti, prarasti savo gyvenimą, kad atrastume tikrą gyvenimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-07.pdf