Šeštąjį Velykų sekmadienį Evangelijos tekste Jėzus atskleidžia bendrystės su savo mokiniais pagrindą: „Jus aš draugais vadinu.“ Tai 2013 metų Lietuvos jaunimo dienų, vyksiančių Kaune, tema. Mūsų Viešpats Jėzus šiuos žodžius ištarė savo mokiniams per Paskutinę vakarienę atsisveikindamas (plg. Jn 13, 33 – 16, 33). Senajame Testamente ir Mozė (plg. Įst 34, 5), ir Jozuė (plg. Joz 24, 29), ir Dovydas (plg. Ps 89, 21) vadinti tarnais, tik Abraomas vadintas Dievo draugu arba bičiuliu (plg. 2 Kr 20, 7; Iz 41, 8; Jok 2, 23). O Jėzus sako: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ Originalo tekste graikiškas žodis doulos gali reikšti ne tik „tarną“, bet ir „vergą“.

Šalia romėnų imperatoriaus rūmų, kaip ir prie Rytų karalių rūmų, radosi paprotys, kuris padeda geriau suprasti šią Jėzaus ištarą. Tarp dvarponių buvo ypatinga grupė žmonių, kuriuos vadindavo karaliaus arba imperatoriaus draugais. Jiems buvo suteiktas priėjimas prie karaliaus bet kuriuo laiku; jie galėdavo užeiti pas jį net į jo miegamąjį dienos pradžioje. Jis pirmiausia kalbėdavosi su jais, o tik po to su savo ministrais ir kariuomenės vadais, valdininkais ir valstybės veikėjais. Karaliaus draugai buvo tie, kurie palaikė artimą, neatsiejamą bendrystę su juo.

Jėzus mus kviečia būti jo draugais: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.“ Vadinasi, mums jau nebereikia su vargu ir iš tolo žvelgti į Dievą. Nesame vergai, kurie neturėjo teisės įžengti pas savo valdovą. Taip pat nesame minia, kuri matė karalių iš tolo ir prabėgomis, kai vykdavo visuotiniai, iškilmingi renginiai. Viešpats Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus – mums dovanojo šią Dievo artumą, kad Dievas daugiau nebebūtų mums Tolimasis ir Svetimasis, bet mūsų artimas Draugas. „Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.“ Jėzus atskleidžia Dievo slėpinius – savo santykį su Tėvu – mokiniams. Būtent tai ir yra jo mokinių laisvės šaltinis. Tai, kas skiria draugą nuo vergo, yra visiška laisvė puoselėjant santykį. Mokinys stovi priešais Viešpatį kaip laisvas asmuo – ne sukaustytas baimės ar nerimo, bet pasitikėdamas ir laisvas. Tai – malonė ir sykiu meilės misijos užduotis, kurią esame kviečiami įvykdyti visur ir visada, t. y. vieniems su kitais elgtis kaip su draugais, o ne kaip su tarnais.

Tarnas tik įvykdo įsakymus, jis nežino savo šeimininko tikrųjų minčių. Kaip dažnai jaučiamės – ir pagrįstai, – jog esame tik nenaudingi tarnai (plg. Lk 17, 10). Ir nepaisydamas to, Viešpats vadina mus draugais, padaro mus savo draugais, dovanoja savo draugystę. Tarp draugų nėra paslapčių: Kristus pasako mums viską, ką išgirsta iš Tėvo; jis dovanoja mums visą savo pasitikėjimą, o su pasitikėjimu – ir savo pažinimą. Jis atskleidžia savo veidą, širdį, parodo švelnumą, karštą meilę ligi pat kryžiaus mirties: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13); „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10, 11. 17–18). Išties Jėzaus visas gyvenimas ir mirtis yra draugystės veiksmas.

Prisiminkime Lozoriaus prikėlimą iš numirusių (plg. Jn 11, 1–44). Lozorius buvo Jėzaus draugas: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“ (Jn 11, 11). Mes regime, kaip Jėzų nuliūdino Lozoriaus mirtis (Jn 11, 33. 38). Kai mirtis, ši neprigimtinė žmogaus pabaiga, paliečia jo draugą, Jėzus susigraudina, susijaudina ir jį prikelia. Viešpačiui Jėzui mes visi esame „Lozorius“. Jo draugai yra tie, kuriuos jis prikels ir kuriems suteiks savo prisikėlimo ir pergalės prieš mirtį galia savo šlovę. Tad Jėzaus draugų mirtis nėra jų draugystės su Jėzumi mirtis ar pabaiga. Nes kaip sako šv. Aelredas iš Rivo († 1167): „Draugystė, kuri gali pasibaigti, niekada nebuvo tikra draugystė.“

Idem velle, idem nolle (lot. „norėti tų pačių dalykų ir nenorėti tų pačių dalykų“), – sakydavo senovės romėnai. Draugystė yra mąstymo bendrystė ir troškimo bendrystė. Viešpats Jėzus mums sako tą patį: „Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). Gerasis ganytojas, Jėzus, kviečia savuosius vardais (plg. Jn 10, 3). Jis žino mano vardą. Aš nesu kokia nors anoniminė būtis visatos begalybėje. Jis mane pažįsta asmeniškai. O ar aš jį pažįstu? Draugystė, kurią jis man teikia, gali būti prasminga tik tada, kai aš taip pat jo ieškau, norėdamas geriau pažinti, Šventajame Rašte, sakramentuose, maldoje, šventųjų bendravime, kitame žmoguje. Draugystė yra ne vien tik pažinimas, bet taip pat norų, troškimų bendrystė. Vadinasi, mano valia turėtų pasukti link „taip“ jo valiai. Tikroje draugystėje su Jėzumi, vis labiau jį mylint, mano valia susijungia su jo valia, jo valia tampa mano valia, ir būtent taip aš iš tiesų tampu savimi, patiriu tikrąją laisvę, atpirkimo džiaugsmą. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-04.pdf