tė ir mirusiųjų paminėjimas – mus kviečia akimirką stabtelti ir pamąstyti apie tai, kas esame ir kas būsime. Žvelgdami į artimųjų kapus jaučiame, kad šis gyvenimas iš tikro yra ilgesnė arba trumpesnė akimirka, dovanota Dievo ir besitęsianti anapus šio gyvenimo. Ankstyvojoje Bažnyčioje krikščionių mirties diena buvo švenčiama iškilmingai ir vadinama „gimimo diena“ (lot. dies natalis). Žmogus, susivienijęs su Kristumi ir išsaugojęs pašvenčiamąją malonę, mirties dieną gimsta danguje. Laidotuvių apeigos būdavo džiugios ir iškilmingos, liturginiai drabužiai – balti, šalia mirusiojo degdavo Velykinė žvakė. Ši tradicija pamažu kito viduramžiais: baltą arnotą ir dalmatiką pakeitė juoda spalva, mirties ir Paskutinio teismo diena atrodė kaip „rūstybės diena“ (lot. dies irae), kurios žmogus dažnai laukdavo su baime ir liūdesiu.

Situacija lyg ir turėjo keistis po Vatikano II Susirinkimo: juoda liturginė spalva buvo pakeista į violetinę, o laidojant vaikus iki septynerių metų – į baltą. Tačiau ir šiandien laidotuvių metu matome daug liūdesio ir nevilties. Vadinasi, spalvos pakeitimas liturgijoje nėra esminis dalykas – reikia pakeisti širdies žvilgsnį į amžinybę. Jei būdami gyvi pasirenkame gyvenimą, vedantį į šventumą, tada mirdami pereiname iš gyvenimo į Gyvenimą, gimstame Dievo šviesoje. „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“(Fil 1, 21), – sako šv. Paulius. Pasaulyje gali egzistuoti vienas vienintelis liūdesys – liūdesys, kad nesi šventas, nesi arti Dievo, o pasilieki sunkioje nuodėmėje ir paviršutiniškame tikėjime, kuris gyvenimo nei ugdo, nei perkeičia.

Šventumas nėra mūsų pačių sukurtas produktas. Vien tik savo jėgomis mes negalime tapti šventi ir drąsiai žvelgti į artėjančią mirtį. Šventumas gaunamas iš Jėzaus Kristaus, kuris yra paties Dievo šventumas (plg. Jn 6, 69). Vienybė su Kristumi tampa mūsų gyvenimo perkeitimu, vedančiu į meilę Dievui ir artimui, į šventųjų bendravimą (lot. communio sanctorum). Ši formuluotė pirmąkart paliudyta V amžiuje Apaštalų tikėjimo išpažinime: „Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą.“ Ką reiškia šventųjų bendravimas? Naujajame Testamente Jėzaus mokiniai save vadino broliais, mokiniais ir taip pat šventaisiais. Šventaisiais jie save vadino ne tiek dėl ypatingo savo gyvenimo, o dėl to, kad jie, pašventinti Krikšto vandeniu, atsiliepė į Dievo pašaukimą sekti Kristumi, kuris vienintelis gali žmogų perkeisti ir sudievinti.

Kur pasireiškia šis šventųjų bendravimas? Visų pirmiausia šv. Mišiose, švenčiant Eucharistiją. Tikinčiųjų bendrystė yra šventųjų bendravimas: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), – sako Kristus. Tačiau šventųjų bendravimas neapsiriboja vien tik tarpusavio bendryste šioje žemėje. Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose šventųjų bendravimas žymi ir atbaigtų šventųjų pas Dievą užtarimą. Danguje esantys mūsų broliai ir seserys irgi yra su mumis maldos vienybėje. Mes galime parašyti jų užtarimo maldos.

Įvairiose Šventojo Rašto vietose rašoma apie vieno žmogaus maldą už kitą. Be to, pabrėžiama, kad švento žmogaus malda yra stipresnė ir veiksmingesnė. Pavyzdžiui, Dievas paliepė Abimelechui prašyti Abraomą užtarimo maldos: „Kadangi jis yra pranašas, jis tave užtars ir tu liksi gyvas“ (Pr 20, 7). Naujajame Testamente apaštalas Paulius irgi prašo savo brolių iš Tesalonikų maldos: „Broliai, melskitės už mus!“ (1 Tes 5, 25).

Kodėl ši malda turėtų nutrūkti po mirties? Juk tikime, kad gyvenimas po mirties nesibaigia. Šventųjų, gyvenančių žemėje, malda nesikėsina į Dievo gerumą ir nesumažina Išganytojo, vienintelio Dievo ir žmonių Tarpininko (plg. 1 Tim 2, 5), garbingumo. Tuo labiau esame skatinami kreiptis užtarimo maldos į šventuosius, kurie jau paliko žemę ir gyvena Viešpaties artumoje. Bet kaip gali išgirsti mūsų maldas šventieji danguje?

Pasitaikydavo šventųjų, kurie, dar gyvendami žemėje, turėjo kardiognozės (gr. „širdies pažinimo“) dovaną. Tai gebėjimas įžvelgti žmogaus santykį su Dievu, skaityti kitų širdį kaip atverstą knygą. Pavyzdžiui, apaštalas Petras žinojo, ką savo širdyje buvo sumanęs Ananijas (plg. Apd 5, 3). Ir mūsų laikais yra dar gyvų žmonių, eidavusių išpažinties pas šv. Pijų iš Pietrelčinos († 1968), liudijimų, jog išpažinties metu jiems nieko nereikėdavo sakyti – tėvas Pijus jiems kalbėdavo, ir su tokiu tikslumu, kad tie likdavo apstulbinti.

Įdomu tai, kad šventieji, turėję kardiognozės dovaną, nelaikė jos kažkokia stebuklinga dovana. Pasak šv. Grigaliaus Nysiečio († 395), tai yra prigimtinė tyros sielos būsena: „Visiškai apvalyta, ji mato toliau už demonus.“ Dievas sukūrė mūsų prigimtį, kuri yra dieviškojo grožio ir amžino gyvenimo atspindys. Žmogus savyje atpažįsta dieviškosios šviesos atspindį, apvalydamas savo širdį, vėl tampa pradiniu skaidriu Dievo atvaizdu ir gali matyti Dievą.

Šventumas tampa šviesa kitiems ir visam pasauliui (plg. Mt 5, 14). Šventojo regėjimas, suvienytas su Dievo regėjimu, suvokia visus slėpinius. Stačiatikių Bažnyčios šv. Jonas Kronštatietis († 1908) tai paaiškina pasitelkdamas metaforą: „Jei susivienijate su saule, jums aišku, kas yra jos spinduliuose, nes viskas apšviesta saulės.“ Dievas yra saulė, o jos spinduliai – šventieji. Šviesa, kuri yra Dieve, pereina ir į šventųjų šviesą. Jei Dievas žino mūsų maldas, nes jis yra visažinis, jas taip pat žino ir visi šventieji. Šiame kontekste galime geriau suprasti žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios vienybę per maldą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-15.pdf