Trimis palyginimais Jėzus nusako Bažnyčios situaciją pasaulyje. Garstyčios grūdelio, kuris tampa dideliu augalu, palyginimas nurodo Dievo Karalystės augimą žemėje. Taip pat raugo, įmaišyto miltuose, palyginimas reiškia Karalystės augimą – ne tiek gausų, kiek intensyvų – ir nurodo Evangelijos jėgą, kuri iškelia, padaro žmogiškesnę visuomenę ir ją paruošia amžinajam gyvenimui.

Šiuos du palyginimus mokiniai gan lengvai suprato, o trečiąjį palyginimą apie kviečius ir rauges Jėzus turėjo jiems paaiškinti: pavasarį rauges, tam tikros rūšies piktžoles, sunku atskirti nuo kviečių ar miežių, tačiau per pjūtį tai padaryti lengviau, nes jos trumpesnės, menkesnės, be varpų. Kviečiai ir raugės, gėris ir blogis auga kartu taip susipynę, kad žmogui sunku juos atskirti – tik laikui atėjus Viešpats galės tai padaryti. Visais laikas buvo ir bus norinčiųjų juos atskirti, kad būtų įvykdytas teisingumas, bet Jėzus kviečia kantriai laukti ir mokytis pakantumo iš Dievo, kuris nusidėjėliui iki paskutinės akimirkos palieka galimybę atsiversti (plg. Lk 23, 39–43). Žinoma, yra abejingumui tapatus pakantumas, tačiau šiame palyginime kalbama apie pakantumą, kylantį iš meilės.

Šis Jėzaus palyginimas senovėje buvo didelių diskusijų objektas. Pavyzdžiui, donatistai, IV–V a. po Kr. iškilęs Bažnyčioje gnostinis sąjūdis, gana paprastu būdu aiškino: vienoje pusėje Bažnyčia (ypač jų, donatistų, bažnyčia), sudaryta visa tik iš tobulųjų, o kitoje pusėje pasaulis, pilnas piktojo vaikų, be vilties atsiversti. Jiems pasipriešino šv. Augustinas († 430): ne tik pasaulis, bet ir Bažnyčia yra tas laukas, kur šalia vienas kito gyvena šventieji ir nusidėjėliai ir kur galima augti ir atsiversti. „Nusidėjėliai, – sakė šv. Augustinas, – gyvena tam, kad atsiverstų, arba tam, kad per juos gerieji praktikuotų dorybes.“

Papiktinimai, pasitaikantys Bažnyčioje, mus turi, be abejo, liūdinti, tačiau nestebinti. Bažnyčia sudaryta iš žmonių, vadinasi, ne vien tik iš šventų. Juk ir kiekviename iš mūsų priželia piktžolių, ne tik pasaulyje ir Bažnyčioje. Tai mus turėtų paskatinti ne taip drąsiai ir ryžtingai rodyti pirštu į kitą. Erazmas Roterdamietis († 1536), kuriam Martynas Liuteris († 1546) priekaištavo dėl pasilikimo Katalikų Bažnyčioje, atsakė: „Pakenčiu šią Bažnyčią, vildamasis, kad ji taps geresnė, nes ir ji yra priversta pakęsti mane, laukdama, kol aš tapsiu geresnis.“ Išties, jei žmonės apsispręstų gyventi pagal Evangeliją visose gyvenimo srityse, pasaulio veidas būtų kitoks. Be to, mes niekuomet nesužinotume, koks būtų pasaulis be krikščionybės. Jei galingas Evangelijos pašaukimas mylėti nebūtų patraukęs daugybės žmonių griauti neapykantos, baimės, savanaudiškumo sienų, galima tik įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų žmonija, jei ji apskritai būtų.

Palyginimas apie kviečius ir rauges pateikia dar vieną atsakymą: blogis nėra vien tik nukrypimas, kylantis iš blogos žmogaus valios. Blogis egzistavo dar prieš žmogų ir anapus žmogaus. Palyginimo žodžiais, kaltininkas yra žmogaus priešas – sukilęs angelas, Dievo kūrinys, kuris savo laisvu apsprendimu meilę pavertė į neapykantą. Tai ne dualizmas, nes egzistuoja tik vienas Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, ir visa tai, kas egzistuoja, yra gera (plg. Pr 1, 4 ir t. t.).

Jėzus demaskuoja šėtoną kaip raugių sėjėją, kaip blogio šaltinį. Prisikėlimo dėka blogis jau yra nugalėtas, tačiau, Dievui leidus, lieka šio blogio pasekmės. Viešpats mano, kad kviečio grūdas yra pakankamai stiprus, todėl raugės jo neužgoš. Mumyse glūdi gyvenimo jėga, kad gebėtume nepasiduoti neramumų kurstytojui, todėl kiekvienas esame atsakingi už savo pasirinkimus: „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7).

Žinia, pasirinkimai vyksta žmogaus širdyje. Biblijos pirmuose puslapiuose rašoma apie šį vidinį rojų, Edeno sodą, į kurį blogų minčių pavidalu įsėlina ir žaltys (plg. Pr 3, 1–7). Išties mus aplanko daugybė įkvėpimų: tie, kurie ateina iš Dievo, yra gera sėkla, o pikti įkvėpimai – piktžolės, raugės. Mūsų laisvu pritarimu ir vieni, ir kiti gali įleisti šaknis į mūsų širdies dirvą. Kartais nėra lengva identifikuoti, kokia mintis yra bloga, o kokia veda į gėrį. Kaip atskirti?

Bažnyčios tėvai kalba apie „dvasių skyrimą“, pabrėždami, kad žmogui gali įtakos turėti ir antgamtinė tikrovė, kuri yra anapus regimo pasaulio. Egipto dykumos tėvai, remdamiesi savo pačių patirtimi, nurodo skyrimo pagrindus. Tai, kas atneša nerimą ir atima ramybę, ateina iš piktojo: Dievas teikia sielai tik ramybę. Šv. Evagrijus Pontietis († 400) išvardija aštuonias piktas mintis, kurios Bažnyčios tradicijoje tapo septyniomis didžiosiomis ydomis: puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, rajumas ir tingumas. Tėvų tikslas yra išmokyti žmogų atskirti gėrį nuo blogio ir suvokti, iš kur mintys kyla. Blogos mintys, pasak Bažnyčios tėvų, ateina staigiai ir būtent tada, kai esame pažeidžiamiausi. Reikia visada budėti. Priešingybė dvasiniam budrumui yra aplaidumas viskam, kas subjauroja mūsų širdį. Metaforine prasme, tėvų teigimu, prie mūsų širdies durų turime pastatyti angelą su kalaviju rankoje, t. y. budėjimo ir dėmesingumo dorybę, kuri klaustų kiekvienos minties, norinčios įžengti: „Ar tu iš mūsiškių, ar iš priešų?“ (Joz 5, 13). Taip pat Origenas († 254) pataria tėkšti į uolą Babilono mažylius (plg. Ps 137, 9): Jėzaus vardu sunaikinti raugių sėklas, dar nespėjusias įsišaknyti mūsų širdyje.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-12.pdf