Zachiejus yra labai turtingas muitininkų viršininkas, o drauge visiškas vargšas. Jis vienišas ir atmestas savo tautiečių. Tai žmogus, uždarytas savo nuodėmės, baimės, gėdos kalėjime. Jis supančiotas netikėjimo tinklais – nebetiki, kad gali būti mylimas ir gali mylėti. Evangelijoje sakoma, kad jis negalėjo pamatyti Jėzaus dėl minios, nes buvo žemo ūgio. Tačiau Zachiejui didžiausia kliūtis buvo ne žemas ūgis, bet egoizmo supančiota širdis. Sunkumai kilo ne tik iš jo paties. Jis negalėjo matyti Jėzaus dėl minios, kuri atmetimu ir panieka pastatė neįveikiamą sieną. Zachiejus jautėsi nepriimamas tautiečių bendruomenės ir nesijautė tarp jų savas. Žmogus, kuriam be perstojo kalbama, kad yra blogas, pats ima tuo tikėti. Kolaboravimas, išdavystė ar viešas skandalas gali užrakinti žmogų jo nuodėmės pasaulyje. Žmogus patenka į uždarą smerkimo ratą, kuris atima tikėjimą ir dar labiau skandina į blogį. Galime įsivaizduoti, koks nusivylęs buvo Zachiejus. Šis muitininkas žinojo, kad neturi nė vieno, kas galėtų nuvesti jį pas Jėzų. Jis žinojo esąs išbrauktas iš savo tautiečių širdžių.

Minia visaip trukdo Zachiejui ir Jėzui susitikti. Ji užstoja horizontą ir siekia įtraukti į save. Minioje skamba bereikšmiai lozungai ir surimuoti komerciniai kalambūrai. Ji užliūliuoja paviršutiniškume ir slopina troškimą asmeniškai sutikti Viešpatį. Minia mums perša pigius pasiteisinimus: visi taip daro; toks gyvenimas; nebūk balta varna… Minia yra taip pat įvairialypė. Joje yra abejingų smalsautojų, yra ir besižavinčių Jėzumi, tačiau norinčių šios pažinties privilegiją pasilaikyti tik sau. Minią sudaro įvairių politinių pakraipų atstovai, įsitikinę tik savo požiūrio teisingumu ir atmetantys kitus. Mes esame ne tik nuasmeninančios minios aukos, bet ir jos dalyviai. Esame aukos, kai minia mus įtraukia, užstoja horizontą ir trukdo mums susitikti Viešpatį. Tačiau drauge esame atsakingi, kai, būdami minios dalimi, nepriimame kito, skirtingo žmogaus ir nenorime leisti Dievo Dvasiai veikti.

Įlipti į medį išėjus iš minios, kuri tave atmetė, reiškia dar kartą parodyti savo mažumą ir nevykėliškumą, rizikuoti būti dar kartą atmestam ir išjuoktam tik dėl to, kad nori pamatyti Jėzų. Šis medis gali tapti išganymo arba mirties medžiu. Lipant į jį reikia klausytis Jėzaus, o ne minios balso. Jėzaus žodis perplėšia uždarą Zachiejaus nuodėmės ratą. Nazareto mokytojas įlipusio į medį akyse įžvelgia vilties žiburėlį. Balsas, kuris skiriasi nuo minios, paskelbia: „Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ Zachiejaus namai iki šiol buvo jo vienišumas. Juose gyveno paniekos ir meilės trūkumo įkalinta širdis. Į šiuos namus šiandien įžengia Jėzus, laimindamas niekinamuosius ir atstumtuosius. Kristaus pasirodymas Zachiejaus namuose išgydo jo širdį ir išlaisvina didžiadvasiškos meilės raišką: „Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams.“ Jis išgydytas, pasirengęs susitaikinti su savimi ir su žmonėmis, kuriuos nuskriaudė. Prašykime sau Zachiejaus drąsos, o drauge melskime, kad mūsų gyvenimas taptų medžiu, į kurį įsilipęs ne vienas Zachiejus galėtų patirti išgydymą.

Kartais jaučiamės pasimetę. Pasiklystame ne tik grybaudami miške, kai negalime prisišaukti jokio žmogaus. Kiekvienam tenka išgyventi sumaišties ir pasimetimo laikotarpius, kai netikėtai ir dramatiškai keičiasi gyvenimo aplinkybės. Galime jaustis pasimetę svetimoje aplinkoje, tačiau vienintelis tikras pasimetimas yra atsiskyrimas nuo Kristaus. Šiandienos Evangelijos pasakojime Zachiejus taip pat pasimetęs. Jis bando slėptis už savo turtų, tačiau svarbiausia tai, kad jo siela paklydusi. Kartais galime jaustis pasimetę, nors reguliariai lankome bažnyčią. Gal žengdami per bažnyčios slenkstį padarėme tą svarbiausią apsisprendimo žingsnį, trokšdami pamatyti Jėzų. Įžengti pro bažnyčios duris kai kam yra žygdarbis, panašus į Zachiejaus lipimą į medį. Gal pasimetėme minioje? Jėzus žvelgia į kiekvieną ir sako: „Šiandien noriu būti tavo namuose.“

Dievas atsiliepia į kiekvieną pagalbos šauksmą ar ženklą. Zachiejus troško pamatyti Jėzų, tačiau dar labiau šio susitikimo laukė Jėzus. Skaitinyje iš Išminties knygos paliudijama Dievo meilė kūrinijai: „Tu myli visa, kas yra, <…>nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs.“ Taip pat parodoma Viešpaties taktika, iš lėto, pamažu žadinant žmogaus širdies jautrumą: „Tu pataisai nusižengiančius pamažėle, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda.“

Kartais pašaipiai ir pagiežingai apkalbami vieši nusidėjėliai, prieš mirtį susitaikę su Bažnyčia. Žmonės turbūt panašiai jautė pagiežą Zachiejui, kai Jėzus jį pakvietė lipti žemyn. Tačiau ši nuostata pasikeičia, kai Zachiejus prabyla apie savo atgailą. Jis pirmiausia visiškai atsidavė Dievui, o tuomet išsiliejo jo atgaila ir noras atsilyginti dėl nuodėmių. Iš Zachiejaus turi imti pavyzdį tie, kurie nuogąstauja, kad jų nuodėmės per didelės Dievui atleisti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-19.pdf