Kai kurie įvykiai tarsi žaibas nutvieskia kažką labai svarbaus. Taip veikiausiai buvo Jėzui susitikus su moterimi, nutverta svetimaujant. Ši scena turėjo giliai įstrigti į kiekvieno jį mačiusio atmintį. Fariziejai atėjo tariamai paklausti Jėzaus, o iš tikrųjų išprovokuoti, „kad turėtų kuo apkaltinti“. Mirties nuosprendis šiuo atveju buvo spąstai. Visi laukė, ką pasakys „muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“. Liepti paleisti nutvertą svetimautoją reikštų nepaisyti Mozės įstatymo. Jėzus apeliuoja į kiekvieno sąžinę siūlydamas: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Šiais žodžiais jis ne tik išvengia paspęstų pinklių, bet ir amžiams palieka pamoką kiekvieno šį įvykį apmąstančio sąžinei. Beje, Jėzus galėjo išsisukti iš keblios dilemos nurodydamas, kad mirties nuosprendžiui pirmiau turi pritarti sinedrionas. Tačiau jam rūpi ne diskusijos. Jėzaus nuosprendis iš vidaus suardo pasipūtėlių „teisuolių“ bendriją. Įsitikinusiems savo nepriekaištingu elgesiu fariziejams atveriamas naujas solidarumo pagrindas. Visus žmones slegia nuodėmės našta, visiems reikia atleidimo. Teisumo nuopelnais didžiavęsi autoritetai susigėdę pasitraukia. Lieka nusidėjėlė, priimanti nepelnytai Dievo dovanojamą teisumą.

Savo atsakymu Jėzus nepaneigia Dievo įstatymo, bet grąžina jam tikrąją prasmę. Provokatoriai įstatymu manipuliavo kaip priemone parodyti savo viršenybę. Jėzus trokšta įgyvendinti įstatymą kaip Dievo meilės planą. Jis iš tikrųjų tarnauja įstatymui. Jėzaus žodžiai ragina kiekvieną pažvelgti į savo sąžinę ir pirmiausia sau taikyti įstatymo reikalavimus. Visi scenos dalyviai: fariziejai, Rašto aiškintojai, nusidėjėlė ir žiūrovai, sustatomi į vieną gretą. Išnyksta teisėjus ir teisiamąją skyręs barjeras. Jėzaus teismas yra taip pat naujas šansas nusidėjėlei. Pirmiausia jis išgelbėjo jos gyvybę, taip pat grąžino jai žmogiškąjį orumą. Buvusi tik malonumo teikimo priemone, moteris užkalbinama kaip asmuo. Iš užguito gyvulio ji tampa žmogumi, pradedančiu naują gyvenimą. Smurto prieš svetimautoją sustabdymas atskleidžia Jėzaus misijos esmę. Slėpiningasis Mokytojas atėjo ne smerkti, bet gelbėti. Tai nereiškia, kad Jėzus nematė nuodėmės ar siekė ją sumenkinti. Atverdamas moteriai naują galimybę jis palydi ją žodžiais: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“ Tai nėra vien sausas moralizavimas. Jėzaus malonė viršija įstatymo reikalavimus, dieviškasis gyvenimas pranoksta žmogiškąją tamsą. Jėzaus gerumas nėra priešingas Dievo teisingumui. Nuodėmė nėra paskutinis žodis. Smerkdamas nuodėmę jis ištiesia ranką nusidėjusiam žmogui ir atveria naujus kelius bei galimybes. Ataidi pirmajame skaitinyje girdėti Izaijo pranašystės žodžiai: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo <…>. Štai aš kuriu naują dalyką.“ Dievas tiesia naują kelią ten, kur žmogus nemato jokios išeities, kur atrodo, kad viskas baigiasi mirtimi. Šventasis Pranciškus Salezas sakydavo: „Dievas žino tūkstančius kelių ten, kur žmogus nemato nė vieno.“

Moters padėtis buvo nepavydėtina. Fariziejams, atvedusiems ją pas Jėzų, nekilo abejonių. Jie nenumatė tik vieno dalyko – tas, kuris turėjo patvirtinti jų teisumą, yra iš tikrųjų vienintelis Teisusis. Jis atėjo ne teisti pasaulio, bet ieškoti pražuvusiųjų. Fariziejai nesitikėjo, kad jų akyse Jėzus savo gailestingąja meile ištrauks moterį iš paniekinimo duobės ir apdovanos nauju gyvenimu. Jie taip pat nesitikėjo klausimo, nukreipto tiesiai į jų sąžinę – kas iš jūsų be nuodėmės? Žmogui svarbu stoti savo sąžinės akivaizdon, o ne kaltinti kitų sąžines. Fariziejai neišlaikė įtampos ir pasitraukė. Kažin ar jie suprato gailestingumo pamoką? Jėzus norėjo jiems parodyti, kad dar baisesnis už regimą nuodėmę yra tas blogis, kurio žmogus nemato savyje, kuris paslėptas giliai širdyje. Norint jį įvardyti, reikia padėti nemažai pastangų. Tikras žmogaus atsivertimas nėra vien nuodėmingų veiksmų nebuvimas, bet tikras širdies perkeitimas. Tuomet, pasak apaštalo Pauliaus, laikome sąšlavomis viską, kas trukdo siekti dieviškojo pašaukimo ir užsibrėžto tikslo. Visiems pasišalinus liko tik Jėzus ir moteris. Ji išdrįso pasilikti, nes suvokė įvykusį pokytį. Kažkas joje mirė, kad gimtų nauja. Nuodėmė jau nebebuvo jos savastis. Ji suprato tai, ko nepajėgė suprasti fariziejai ir Rašto aiškintojai. Jėzaus meilė yra didesnė už skaudžiausią žmogaus nuopuolį. Ji atgavo viltį dar prieš išgirsdama žodžius: „Nė aš tavęs nepasmerksiu.“ Svetimaujant buvo nutverta tik moteris, nieko neužsimenama apie nuodėmės bendrininką. Čia galima įžvelgti socialinę nelygybę. Šiandien demokratinėse visuomenėse įstatymais siekiama apsaugoti moteris nuo žeminančio išnaudojimo. Tai girtinos pastangos, tačiau ši Evangelijos pamoka pranoksta lyčių lygybės siekius. Jėzus įspėjo, kad smerktinas ne vien kūniškas svetimavimas: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28). Dvasinis svetimavimas lengvai veda į fizinį. Šiandienos technologijos apgaulingai nutrina bendravimo ribas. Žaismingai užmegztos interneto pažintys neretai baigiasi liūdna santuokos griūtimi. Krikščionys turi nuolat irtis prieš srovę, atsispirdami pramogų verslo peršamai gyvensenai, dorovės pamatus plaunančiam pranešimų ir vaizdinių srautui. Šiandienos Evangelija dar kartą moko atskirti nuodėmę ir nusidėjėlį, o sąžinės teismą pradėti nuo savęs. Sąžinėje svarstydami Jėzaus klausimą: „Kas iš jūsų be nuodėmės?“, turime suprasti, kad kalbama ne tik apie šeštąjį Dekalogo įsakymą – Dievo įsakymai sudaro darnią hierarchinę visumą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-04.pdf