Šiandienos Evangelijos ištrauką galėtume apibendrinti taip: mūsų gyvenimo laikas duotas tam, kad darytume gera. Žmonės, kurie papasakojo apie galilėjiečių mirtį, tikėjosi, kad Jėzus atsakys į klausimą, kodėl nelaimė krito ant nekaltų žmonių? Tačiau Jėzus nenori apie tai kalbėti, tik pasako, jog kiekvieno gali tykoti dar didesnė nelaimė nei minėti įvykiai. Didesnė nelaimė yra gyvenimo nevaisingumas. Tai suvokimas, kad gyvenimas išeikvotas neprasmingai, neduota jokių gerų vaisių. Žinoma, toks pesimistinis vertinimas dažnai būna perdėtas. Šis įspėjimas ne tiems, kurie dėl įvairių priežasčių linkę save menkinti. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra savaime vertinga dovana.

Gera bendrauti su žmogumi, padariusiu daug gero ir viltingai žiūrinčiu į ateitį. Deja, yra tokių, kurie žvelgdami į nugyventą atkarpą mato daugiausia blogį. Nesunku atspėti, kaip jie vertina dabartį ir ateitį… Nelengva gražiai pragyventi gyvenimą. Dievas mums pataria, kaip tai padaryti. Jis kiekvienam duoda pašaukimą ir apreiškia savo vardą, panašiai kaip pirmajame skaitinyje Mozei. Pažindamas Dievo vardą žmogus taip pat suvokia tiesą apie save, sukurtą pagal Dievo paveikslą. Vardas nusako būtybės esmę ir nustato santykį. Dievas apreiškia savo vardą, kad jo būtų galima šauktis. „Esu“ reiškia „Esu jums“, „Esu, kad išgelbėčiau“. Šis vardas byloja apie Dievo artumą, jo troškimą būti su savo tauta. Praslinkus daugeliui metų nuo Išėjimo knygoje aprašytų įvykių, evangelistas Jonas parašys: „Dievas yra meilė.“ Dievas tapo artimas žmogui, kad žmogus savo ruožtu atsivertų kitiems, savo gyvenimą išgyventų kaip kitiems skirtą dovaną.

Evangelijoje Jėzus kalba apie tragiškus įvykius, kurie žinomi ir jo klausytojams. Pasak istorikų, galėjo būti taip, kad nužudytieji galilėjiečiai protestavo prieš romėnų planus statyti akveduką. Pilotas ir jo kareiviai įsiveržė į sinagogą ir sumaišė protestuotojų kraują su jų auka. Kita liūdna patirtis, dažnai pasitaikanti pasaulio tikrovėje, yra pavyzdys apie sugriuvusį bokštą ir dėl avarijos žuvusius žmones. Prie šių istorijų būtų galima pridurti tūkstančius kitų katastrofų ir nelaimių, apie kurias dažnai girdime žinių laidose. Paminėjęs tas situacijas Jėzus pabrėžia, kad žuvę žmonės nebuvo Dievo nubausti. Jie nukentėjo dėl blogio padarinių pasaulyje. Mirtis yra siaubinga, ir tai, kas įvyko, buvo baisu. Mirtis dažnai ateina anksčiau negu tikimasi. Mūsų gyvenimo laikas ribotas. Privalome kuo geriau jį išnaudoti. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius korintiečiams pateikia pražūtingos trumparegystės pavyzdžių ir juos įspėja: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“

Šios žinios nėra malonios ausiai, tačiau Jėzaus auka ant kryžiaus taip pat nėra malonus reginys. Jėzus yra Dievo Sūnus, taip pat pranašas. Būdamas tikras pranašas jis nenuslepia žinios, kurią turi išgirsti žmonės, net jei ji skausminga. O ši tiesa yra paprasta: turime kovoti su blogiu ir daryti gera, atgailauti ir nešti vaisius, antraip mūsų laukia amžinoji pražūtis. Ankstyvosios Bažnyčios krikščionys įžvelgė Mišiose kovą. Kiekvienos Mišios – tai dar vienas mūšis, dar viena Dievo karalystės pergalė. Mes visi dalyvaujame šiame kare. Šis kovos laukas apima visas gyvenimo sritis: namus ir darbovietes, tarpusavio santykius, mintis, kalbas, laisvalaikį.

Atsivertimas nėra vienkartinis įvykis, tai procesas, reikalaujantis atkaklaus darbo. Nereikia didelio įžvalgumo, kad kito akyje pastebėtume šapelį ir pamokytume jį atsiversti. Sunkiau pripažinti savo silpnumą ir nesėkmes kovojant su besikartojančiomis nuodėmėmis. Evangelijos palyginime Jėzus neleidžia sodininkui iškirsti nevaisingo figmedžio. Nepaisant mūsų neištikimybės, Dievas yra kantrus ir maloningas. Mums lengviau būtų suprasti Dievą, besivadovaujantį buhalterine apyskaita. Juk patys smulkiai prisimename patirtas nuoskaudas, o kitiems būname nekantrūs ir nesupratingi, impulsyvūs ir irzlūs. Dievas nuo Kryžiaus, savo gailestingumo sosto, apdovanoja mus kantrumo ir švelnumo kupinu žvilgsniu. Šio žvilgsnio sušildyti galime jaustis saugūs, viliamės, jog nebūsime atstumti. Tęsdami atsivertimo kelią žinome, kad mūsų laukia dovanojamas atleidimas.

Su kitais žmonėmis privalome elgtis taip, kaip su mumis elgiasi Dievas. Būtina nuolat mokytis būti kantriems ir atlaidiems. Mylėti artimą turime ne todėl, kad jau esame tobuli, bet kad patys esame silpni, o kiti netgi gali piktnaudžiauti mūsų meile. Jei konfliktinėje situacijoje ištiesime ranką susitaikinimo gestui, galime tikėtis atsivertimo vaisių. Tuomet galime būti tikri, kad gerasis sodininkas Dievas patręš mūsų tikėjimo medį savo gailestingumu, ir mes galiausiai subrandinsime gerų vaisių.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-03.pdf